1. Jeruzalės sugriovimas

O kad tu šiandien suprastum, kas tau atneša ramybę! Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. Tu sulauksi dienų, kai tavo priešai apjuos tave pylimu, apguls iš visų pusių ir suspaus tave; jie parblokš ant žemės tave ir tavo vaikus su tavimi ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes tu nepažinai savo aplankymo meto (Luko 19, 42-44).

Nuo Alyvų kalno viršūnės Jėzus žvelgė j Jeruzalę. Apačioje atsivėrė gražus ir romus vaizdas. Buvo švenčiama Pascha, Jokūbo sūnūs susirinko švęsti didelės nacionalinės šventės. Viduryje sodų, vynuogynų ir žalių šlaitų, nusėtų piligrimų palapinėmis, j viršų kilo apželdintos kalvos, didingi rūmai ir tvirti Izraelio sostinės pylimai. Tikriausiai Siono duktė didžiuodamasi galėjo pasakyti: „Aš sėdžiu kaip karalienė ir liūdesio nematysiu“ . Ji taip pat gėrėjosi savimi ir, atrodo, buvo įsitikinusi Dangaus palankumu. Prieš šimtmečius karališkasis dainius giedojo: „Jo šventasis kalnas, aukštas ir gražus, yra visos žemės džiaugsmas, Siono kalnas, didžiojo karaliaus miestas“ (Psalmių 48, 2.3). Matėsi didingi šven-tyklos pastatai. Besileidžiančios saulės spinduliai apšvietė sniego baltumo marmurines sienas ir atsispindėjo nuo auksinių vartų, bokšto ir šelmens. Šventykla stovėjo kaip grožio viršūnė, kuria didžiavosi visa žydų tauta. Joks Izraelio vaikas negalėjo pažvelgti j ją be susižavėjusio ir džiaugsmingo virpulio! Tačiau visai kitokios mintys jaudino Jėzų. Prisiartinęs prie Jeruzalės ir išvydęs miestą, Jėzus verkė jo (Luko 19, 41). Nors Jis pergalingai įžengė į miestą, lydimas džiūgavimų, Jam mojavo palmių šakomis, skambėjo osanos kalnų aidas ir tūkstančiai balsų skelbė Jį karaliumi, bet pasaulio Išgelbėtoją apėmė staigus ir paslaptingas liūdesys. Jis, Dievo Sūnus, Izraelio Pažadėtasis, Kurio galia nugalėjo mirtį ir iškvietė jos belaisvius iš kapo, verkė ne iš paprastos širdgėlos, o apimtas stipraus, nesuvaldomo sielvarto.

Ne dėl Savęs Jis verkė, nors gerai žinojo, kas Jo laukia. Prieš Jj - Getsemanė, artėjančios kančios vieta. Taip pat matėsi Avių vartai, pro kuriuos daugelį amžių buvo vedamos aukoti aukos ir kurie buvo atverti Jam, kai Jis bus kaip ėriukas, vedamas pjauti (Izaijo 53, 7). Netoli buvo Golgotos kalnas, nukryžiavimo vieta. Kelią, kuriuo Kristus greit praeis, apgaubs didelės tamsos siaubas, kai Jis atiduos Savo gyvybę kaip auką už nuodėmes. Tačiau ne šių scenų reginys metė šešėlį ant Jo šią džiaugsmo valandą. Būsimos kančios sielvartas neaptemdė Jo nesavanaudiškos dvasios. Jis verkė tūkstančių pasmerktų Jeruzalės gyventojų, kurie užsispyrę atsisakė atgailos, tų, kurių Jis atėjo palaiminti ir išgelbėti.

Tūkstantmetė ypatingos Dievo malonės ir globėjiško rūpinimosi išrinktąja tauta istorija iškilo prieš Jėzaus akis. Štai Morijo kalnas - Dievo Sūnaus aukos simbolis, kur pažado sūnus, nesipriešinanti auka, buvo pririštas prie aukuro. Ten palaiminimo Sandora, šlovingas Mesijo pažadas, buvo patvirtintas tikinčiųjų tėvui (Pradžios 22, 9.16-18). Ten, kur kylančios į dangų aukos liepsnos nuo Arnano klojimo nukreipė angelo žudytojo kardą (1 Metraščių 21) - Išgelbėtojo aukos ir tarpininkavimo už nusikaltusius žmones simbolis. Dievas pagerbė Jeruzalę labiau už kitas žemės vietas: VIEŠPATS išsirinko Sioną, Jis norėjo turėti jį Savo Namais (Psalmių 132, 13). Ten per amžius šventieji pranašai skelbė savo įspėjančias žinias. Ten kunigai smilkė savo smilkytuvais ir smilkalų debesys su šlovinančiųjų maldomis kilo pas Dievą. Ten kasdien buvo aukojamas papjautų avių kraujas, primenantis Dievo Avinėlį. Ten pasirodydavo Jehova šlovės debesyje virš Sandoros skrynios malonės sosto. Ten stovėjo stebuklingi laiptai, jungiantys žemę su dangumi (Pradžios 28, 12; Jono 1, 51) - laiptai, kuriais kyla ir nusileidžia Dievo angelai, laiptai atvėrusieji pasauliui kelią į šventų švenčiausiąją. Jei Izraelio tauta būtų ištikima Dangui, Jeruzalė stovėtų per amžius kaip Dievo išrinktasis miestas (Jeremijo 17, 21-25). Tačiau tos pagerbtos tautos istorija buvo kupina maišto ir nuopuolio. Ji priešinosi Dangaus malonei, piktnaudžiavo privilegijomis ir atmetė palankias progas.

Nors izraelitai išjuokdavo Dievo pasiuntinius, niekindami Jo žodžius ir tyčiodamiesi iš Jo pranašų (2 Metraščių 36, 16), Jis vis dėlto atsiskleidė jiems kaip VIEŠPATS gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės (Išėjimo 34, 6). Nors jie niekino Dievą, bet Jo malonė šaukė juos. Kaip viską atleidžiantis, gailestingas tėvas, mylintis Dievas siuntė jiems Žodį per Savo pasiuntinius kasdien be perstojo, nes gailėjosi Savo žmonių ir Savo buveinės (2 Metraščių 36, 15). Kai perspėjimai, maldavimai ir priekaištai nepadėjo, Jis siuntė jiems geriausią Dangaus Dovaną, tiksliau, Jis išliejo visą dangų šia Dovana.

Pats Dievo Sūnus buvo siųstas atversti neatgailaujantį miestą. Kristus pasiėmė Izraelį kaip gražų vynmedį iš Egipto (Psalmių 80, 9). Prieš tai Jo ranka išvarė pagonis. Jis pasodino vynmedį ant labai derlingo kalno ir aptvėrė jį Savo globėjišku rūpinimusi. Jis siuntė Savo tarnus prižiūrėti medžio. „Ką dar reikėjo padaryti Mano vynuogynui, ko Aš jame nepadariau?“ - sušunka Jis (žr. Izaijo 5, 1-4). Nors Jis tikėjosi skanių vynuogių, vynmedis davė rūgščias uogas. Vis dar tikėdamasis gero derliaus, Jis Pats atėjo į vynuogyną, tikėdamas kaip nors jį išgelbėti. Jis apkasė Savo vynmedį, apkarpė jį, prižiūrėjo ir nenuilstamai stengėsi išgelbėti Savo Paties pasodintą medį.

Trejus metus šlovės ir šviesos Viešpats buvo tarp Savo tautos. Jis vaikščiojo, darydamas gera ir gydydamas visus velnio pavergtuosius, skelbdamas belaisviams išvadavimą, akliesiems - regėjimą; raišieji ėmė vaikščioti, kurtieji girdėti, raupsuotieji buvo apvalomi, mirusieji prikeliami, o vargdieniams skelbiama Geroji naujiena (žr. Apaštalų darbų 10, 38; Luko 4, 18; Mato 11, 5). Į visus buvo meiliai kreiptasi: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: Aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11, 28)

Nors jie atsilygino piktu už gerą ir neapykanta už meilę (Psalmių 109, 5), Jis be paliovos tęsė Savo gailestingumo misiją. Niekada nebuvo atstumti tie, kurie siekė Jo malonės. Neturintis pastogės Keliautojas, patyręs panieką ir skurdą, gyveno tam, kad patenkintų žmonių reikmes ir palengvintų jų vargą, ragintų juos priimti gyvybės dovaną. Malonės bangos, atsimušančios į šias užsispyrusias širdis, grįždavo jiems stipresniu gailestingos, neapsakomos meilės srautu. Tačiau Izraelis nusigręžė nuo savo geriausio Bičiulio ir vienintelio Pagalbininko. Jo nuoširdūs priekaištai buvo niekinami, patarimai atmetami, o iš įspėjimų juokiamasi.

Vilties ir atleidimo valanda praėjo; Dievo ilgai atidėliota rūstybės taurė buvo beveik pilna. Juodas debesis, kuris kaupėsi per maišto ir nuopuolio amžius, netrukus turėjo išsilieti ant nusikaltusios tautos, o Jis, vienintelis galėjęs išgelbėti ją nuo gresiančio likimo, buvo paniekintas, įžeistas, atstumtas ir greitai turėjo būti nukryžiuotas. Kai Kristus bus prikaltas prie Golgotos kryžiaus, baigsis dienos, kai Izraelio tauta galėjo naudotis Dievo palankumu ir palaimomis. Net vienintelė prarasta siela yra didelė nelaimė, nesuskaičiuojamai nusverianti pasaulio turtus ir laimėjimus; o tuomet Kristus žiūrėjo į Jeruzalę, kurios pražūtis buvo nulemta. Jis matė miestą ir tautą, kuri kažkada buvo pasirinkta Dievo kaip Jo ypatingas lobis.

Pranašai verkė dėl Izraelio nuopuolio ir dėl baisių vargų, kuriuos sukėlė jų nuodėmės. Pranašas Jeremijas troško, kad jo akys būtų ašarų šaltinis, kad jis galėtų dieną naktį raudoti dėl dukters, savo tautos, užmuštųjų, kad be perstojo plūstų jo akys ašaromis, nes VIEŠPATIES kaimenė genama į tremtį (žr. Jeremijo 8, 23; 13, 17). Kaip liūdėjo ir kentėjo tuomet Tas, Kurio pranašiškas žvilgsnis siekė ne metus, bet amžius! Jis matė angelą žudytoją su pakeltu kardu prieš miestą, kuris taip ilgai buvo Jehovos buvimo vieta. Nuo Alyvų kalno viršūnės, tos vietos, kurią netrukus užims Titas ir jo kariuomenė, Jis žiūrėjo į slėnį, matė šventuosius kiemus išdabintus portikais. Ašarose skendinčios Jo akys regėjo, kad greitai tas sienas sups svetima kariuomenė. Jis girdėjo rikiuojamų mūšiui kariuomenių garsą, Jį pasiekė motinų ir vaikų, verkiančių duonos apsuptame mieste, balsai. Jis matė jo šventus ir gražius namus, rūmus ir bokštus, apsiaustus liepsnų. Vieta, kur jie stovėjo, taps krūva rusenančių griuvėsių.

Žvelgdamas į ateitį, Jėzus matė tautą, išsisklaidžiusią po pasaulį kaip sudužusio laivo liekanas negyvenamoje pakrantėje. Sis dalinis atpildas, kuris turėjo ištikti Izraelio vaikus, buvo tik pirmieji lašai, išlieti iš įniršio taurės, kurią jie turės išgerti iki dugno paskutinę teismo dieną. Dieviškasis gailestis, ilgesinga meilė buvo išreikšta šiais liūdnais žodžiais: Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmuši akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai! (Mato 23, 37) Kitaip tariant, o tauta, vertinta labiau nei kitos, jeigu būtum pažinusi savo aplankymo metą ir supratusi tai, kas atneša ramybę! Aš sulaikiau teisingumo angelą ir kviečiau tave atgailauti, tačiau veltui. Jūs atstūmėte ir atmetėte ne tik tarnus, pasiuntinius ir pranašus, bet ir Izraelio Šventąjį, jūsų Išgelbėtoją. Jeigu tu būsi sugriauta, tu viena esi atsakinga už tai. Jūs nenorite ateiti pas Mane, kad turėtumėte gyvenimą (Jono 5, 40).

Jeruzalė Kristui buvo pasaulio simbolis. Ji vaizdavo nepasitikėjimo ir maišto kupiną gyvenimą, kuris susilauks Dievo atpildo. Jo lūpas skausmingai sušukti privertė nusikaltusios giminės vargai. Jis matė nuodėmės istoriją, paženklintą žmonių nelaimėmis, ašaromis ir krauju. Jo širdis buvo sujaudinta neapsakomo gailesčio nuliūdusiems ir kenčiantiems žemėje; Jis troško padėti jiems visiems. Tačiau net Jo ranka negalėjo apgręžti žmonių nelaimių srauto. Tik nedaugelis siekė vienintelio pagalbos šaltinio. Jėzus norėjo atiduoti Savo gyvybę mirčiai, išgelbėti juos, tačiau nedaugelis atėjo pas Jį, kad turėtų gyvenimą.

Dangaus Didybė ašaroja! Susirūpinęs beribio Dievo Sūnus prislėgtas sielvarto! Tai privertė visą dangų stebėtis. Ši scena atskleidžia mums peržengiantį ribas nuodėmės baisumą. Ji parodo, kaip sunku net ir Beribei Galybei išgelbėti kaltuosius nuo Dievo Įstatymo pažeidimo pasekmių. Žiūrėdamas į paskutiniąją kartą, Jėzus matė pasaulį, įsitraukusį į apgaulę, panašią į tą, kuri priartino Jeruzalės sugriovimą. Didžioji žydų nuodėmė buvo Kristaus atmetimas; didžioji krikščioniškojo pasaulio nuodėmė - Dievo Įstatymo, Jo valdymo danguje ir žemėje pagrindo - atmetimas. Jehovos nuostatai bus niekinami ir nevertinami. Milijonai nuodėmės pavergtųjų, pasmerktų iškęsti antrąją mirtį, atsisakė klausyti tiesos žodžių aplankymo dieną. Baisus aklumas! Keistas susižavėjimas!

Dvi dienos prieš Paschą, kai Kristus paskutinį kartą išėjo iš šventyklos, apkaltinęs žydų vadus veidmainyste, Jis vėl nuėjo su Savo mokiniais prie Alyvų kalno. Jie atsisėdo ant žolėto šlaito, nuo kurio atsivėrė miesto vaizdas. Dar. kartą Jis pažvelgė į pažįstamas sienas, bokštus ir rūmus. Dar kartą Jis pažiūrėjo į akinančiai puošnią šventyklą, grožio diademą, vainikuojančią šventąjį kalną.

Prieš tūkstantį metų psalmių giedotojas išgarbino Dievo, padariusio jo šventuosius Namus Savo pastoge, palankumą Izraeliui: „Jo palapinė pastatyta Saleme, Jis gyvena ant Siono kalno. [Jis] pasirinko Judo giminę, Siono kalną, kurį labai myli. Jis pastatė Savo šventyklą, lyg namus danguje“ (Psalmių 76, 3; 78, 68.69). Pirmoji šventykla buvo pastatyta sėkmingiausiu Izraelio istorijos metu. Karalius Dovydas dėl to surinko dideles turtų atsargas ir tiksliai nubrėžė šventyklos brėžinius, nes jį vedė VIEŠPATIES ranka (1 Metraščių 28, 11.19). Protingiausias Izraelio monarchas Saliamonas atliko visus darbus. Si šventykla buvo nuostabiausias pastatas, kurį tik buvo matęs pasaulis. Tačiau Viešpats per pranašą Agėją taip pareiškė dėl antrosios šventyklos: „Šių naujųjų Namų šlovė bus didesnė negu senoji. Visas tautas taip sudrebinsiu, kad visų tautų lobiai 2suplauks čia; pripildysiu šiuos Namus šlovės“ (žr. Agėjo 2, 9.7).

Kai Nebukadnezaras sugriovė šventyklą, ji buvo atstatyta tik maždaug 500 metų prieš Kristaus gimimą, kai tauta grįžo iš ilgalaikės tremties į nuniokotą ir beveik apleistą šalį. Tarp jų buvo senų žmonių, kurie matė Saliamono šventyklos didybę ir verkė dedant naujojo pastato pamatus, nes manė, kad ši šventykla bus ne tokia kaip buvusioji. Pranašas įtaigiai apibūdina vyravusį jausmą: „Kas tarp jūsų dar yra gyvas, kuris matė šiuos Namus pirmykštės šlovės? Kaip jums dabar jie atrodo? Argi jie ne niekas jūsų akyse?“ (Agėjo 2, 3; žr. Ezros 3, 12) Tuomet buvo pažadėta, kad šio pastato šlovė bus didesnė negu buvusi.

Tačiau antroji šventykla neprilygo savo didingumu pirmajai, taip pat nebuvo pagerbta tais matomais Dievo buvimo ženklais, kurie buvo susiję su pirmąja šventykla. Nebuvo antgamtinės jėgos pasireiškimo, kuri žymėtų jos pašventinimą. Joks šlovės debesis nepripildė naujai pastatytos šventyklos. Jokios dangaus liepsnos nenusileido, kad prarytų auką ant aukuro. Dieviškoji šlovė daugiau negyveno tarp kerubų šventų švenčiausioje. Ten nebebuvo skrynios, kurią gaubė permaldavimo dangtis - malonės sostas, ir Sandoros plokščių. Joks balsas neatsiliepė iš dangaus, kai kunigas klausdavo Jehovos valios.

Per amžius žydai veltui stengėsi įrodyti, kad Dievo pažadas, duotas per pranašą Agėją, buvo įvykdytas; tačiau išdidumas ir netikėjimas aptemdė jų protus. Jie nesuprato tikrosios pranašo žodžių reikšmės. Antroji šventykla nebuvo pagerbta Jehovos šlovės debesiu, tačiau buvo pagerbta dalyvavimu to Vienintelio, Kuriame kūniškai gyvena visa Dievystės pilnatvė, - To, Kuris Pats buvo Dievas. Visų taurų Troškimas iš tikrųjų atėjo į Savo šventyklą kaip Vyras iš Nazareto, mokydamas ir gydydamas šventuosiuose kiemuose. Kristaus, ir tik Jo, asmeniško buvimo dėka antroji šventykla viršijo pirmąją savo šlove. Tačiau Izraelis atmetė pasiūlytą Dangaus Dovaną. Su nuolankiu Mokytoju, Kuris tą dieną išėjo pro jos auksinius vartus, šlovė visiems laikams apleido šią šventyklą. Taip išsipildė Išgelbėtojo žodžiai: Štai jūsų namai bus jums palikti tušti (Mato 23, 38).

Mokiniai buvo nustebę ir kupini pagarbios baimės dėl Kristaus pranašystės apie šventyklos sugriovimą ir norėjo geriau suprasti Jo žodžius. Turtai, darbas ir meniniai sugebėjimai daugiau kaip keturiasdešimt metų buvo gausiai eikvojami, kad padidintų šventyklos puikumą. Erodas Didysis išnaudojo jai ir Romos, ir žydų turtus; net pasaulietiškas imperatorius praturtino ją savo dovanomis. Dideli, beveik pasakiško dydžio balto marmuro luitai buvo atsiųsti iš Romos ir sudarė pastato dalį; į juos mokiniai atkreipė Mokytojo dėmesį, sakydami: „Mokytojau, tik pažvelk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ (Morkaus 13, 1) Tuomet Jėzus iškilmingai ir stulbinančiai atsakė: „Iš tiesų sakau jums: čia neliks akmens ant akmens, viskas bus išgriauta“ (Mato 24, 2).

Mokiniai Jeruzalės sugriovimą siejo su Kristaus atėjimu. Jie tikėjo, kad Kristų lydės žemiška šlovė ir Jis užims pasaulinės imperijos sostą, nubaus nusidėjusius žydus ir nutrauks Romos jungą. Viešpats pasakė jiems, kad Jis ateis antrą kartą. Todėl, paminėjus nuosprendį Jeruzalei, jų mintys nukrypo į tą atėjimą. Apsupę Išgelbėtoją ant Alyvų kalno, jie klausė: „Pasakyk mums, kada tai įvyks? Ir koks Tavo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklas?“ (Mato 24, 3)

Ateitis buvo gailestingai nuslėpta nuo mokinių. Jei tuo metu mokiniai būtų supratę du baisius dalykus, kurie jų laukė - Išgelbėtojo kančias ir mirtį bei miesto ir šventyklos sugriovimą - juos būtų apėmęs siaubas. Kristus papasakojo jiems daugelį reikšmingų įvykių, kurie įvyks artėjant laikų pabaigai. Tuomet Jo žodžiai nebuvo galutinai suvokti; jų reikšmė bus atskleista tada, kai tautai reikės šių žodžių nurodymų. Jo ištarta pranašystė turėjo dvejopą prasmę: kalbėdamas apie Jeruzalės sugriovimą, Jis iš anksto pavaizdavo paskutiniosios didžiosios dienos baisumus.

Jėzus papasakojo besiklausantiems mokiniams apie nuosprendžius, kurie ištiks puolusį Izraelį. Jis pažymėjo atpildą, kurį izraelitai patirs atsisakę Mesijo ir Jį nukryžiavę. Prieš šį baisų kulminacinį įvykį pasirodys aiškūs ženklai. Siaubinga valanda ateis staiga ir netikėtai. Todėl Išgelbėtojas įspėjo savo sekėjus: „Kai tik pamatysite pranašo Danieliaus paskelbtą sunaikinimo pabaisą, stovinčią šventoje vietoje (skaitytojas teįsidėmi!), tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus “ (Mato 24, 15.16; plg. Luko 21, 20.21). Kai šventojoje žemėje, nusidriekusioje keletą šimtų metrų už miesto sienų, bus įbestos stabmeldiškos romėnų vėliavos, tuomet Kristaus sekėjai turėtų gelbėtis bėgdami. Kai pasirodys įspėjantieji ženklai, reikėtų nedelsiant gelbėtis bėgant. Visai Judėjai, kaip ir pačiai Jeruzalei, reikėtų skubiai paklusti ženklams. Kas dirba ant stogo, neturėtų grįžti pasiimti jokių daiktų, net didžiausių brangenybių, o kas pluša laukuose ar vynuogynuose, gali palikti ten net karštyje numestus apsiaustus. Jie neturėtų gaišti nė akimirkos, nes gali pražūti.

Valdant Erodui, Jeruzalė buvo labai išpuošta, pastačius bokštus, sieną ir tvirtovę, taip pat saugoma natūralios vietovės ji tapo neabejotinai nepalaužiama. Tas, kuris tuomet viešai būtų paskelbęs, kad šventykla bus sugriauta, kaip Nojus savo metu būtų pavadintas pamišusiu panikos skleidėju. Tačiau Kristus pasakė: „Dangus ir žemė praeis, o Mano žodžiai nepraeis“ (Mato 24, 35). Jeruzalė buvo pasmerkta dėl savo nuodėmių, o užsispyręs netikėjimas nulėmė jos likimą.

Per pranašą Michėją Viešpats paskelbė: „Tad išklausykite tai, Jokūbo namų valdovai ir Izraelio namų vadai! Jūs neapkenčiate teisingumo ir iškraipote visa, kas tiesu! Jūs statote Sioną krauju ir Jeruzalę neteisingumu! Jos valdovai teisia už kyšį, jos kunigai moko už užmokestį, jos pranašai buria už pinigą, bet jie šaukiasi VIEŠPATIES ir sako: ‚Tikrai VIEŠPATS yra su mumis! Mūsų nepasieks jokia nelaimė‘“ (Michėjo 3, 9-11).

Šie žodžiai tiksliai apibūdina nusidėjusius, bet pasitikinčius savo teisumu Jeruzalės gyventojus. Tikindami, kad tvirtai laikosi Dievo Įstatymo nurodymų, jie pažeidinėjo visus jo principus. Jie neapkentė Kristaus, nes Jo tyrumas ir šventumas atskleidė jų nedorumą; jie kaltino, kad Jis buvo visų juos užgriuvusių dėl nuodėmių bėdų priežastis. Nors jie ir žinojo, kad Kristus be nuodėmių, bet paskelbė, kad Jo mirtis užtikrins žydų saugumą. Teismo taryba svarstė: „Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“ (Jono 11, 48). Jei Kristus bus paaukotas, jie galėtų dar kartą tapti stipria, vieninga tauta. Taip galvodami jie pritarė vyriausiojo kunigo nuomonei, jog geriau paaukoti vieną žmogų, kad nežūtų visa tauta.

Taigi žydų vadai statė Sioną praliedami kraują ir Jeruzalę neteisingumu (Michėjo 3, 10). Nors jie nužudė savo Išgelbėtoją, nes Jis smerkė jų nuodėmes, bet jų pasitikėjimas savo teisumu buvo toks didelis, kad jie laikė save Dievo išrinktąja tauta ir tikėjosi, jog Viešpats apsaugos juos nuo jų priešų. „Todėl, - tęsė pranašas, - per jūsų kaltę Sionas taps ariamu lauku, Jeruzalė virs griuvėsių krūva, Šventyklos kalnas - mišku apaugusia aukštuma“ (Michėjo 3, 12).

Beveik keturiasdešimt metų po to, kai Kristus paskelbė Jeruzalės likimą, Viešpats vis atidėliojo Savo nuosprendį miestui ir tautai. Dievas buvo stebėtinai kantrus Evangelijos niekintojams ir Savo Sūnaus žudikams. Nevaisingo medžio palyginimas atskleidė Dievo santykius su žydų tauta. Buvo įsakyta: „Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ (Luko 13, 7), tačiau gailestingas Dievas vis dar gailėjosi. Tarp žydų buvo daug žmonių, kurie nežinojo apie Kristų ir Jo misiją. Vaikai neturėjo palankių galimybių, negavo tos šviesos, kurią atmetė jų tėvai. Dievas norėjo, kad apaštalų pamokslai jiems atskleistų šviesą; jie galėjo pamatyti, kaip pildosi pranašystė: Kristus gimė ir gyveno tarp jų, buvo nukryžiuotas ir prisikėlė. Vaikai nebuvo smerkiami dėl tėvų nuodėmių. Tačiau jie, pažindami šviesą, atskleistą dar jų tėvams, atmetė ir papildomai suteiktą progą, tapo tėvų nuodėmių dalininkais ir perpildė nedorybių saiką.

Dievo kantrybė Jeruzalei tik sutvirtino žydų užsispyrimą neatgailauti dėl savo nuodėmių. Neapkęsdami ir persekiodami Jėzaus mokinius, jie atmetė paskutinį malonės kvietimą. Tada Dievas nustojo juos saugoti ir vėl leido veikti šėtonui ir jo angelams, tauta buvo palikta valdyti jos pasirinktam vadovui. Žydų vaikai atstūmė Kristaus malonę, kuri galėjo padėti jiems pažaboti blogus polinkius, ir dabar šie nugalėjo. Šėtonas pažadino žiauriausias ir tamsiausias sielos gelmes. Žmonės daugiau nebemąstė, jie prarado protą - buvo valdomi aistrų ir aklo įniršio. Savo žiaurumu jie tapo panašūs į šėtoną. Šeimoje ir tautoje, aukščiausiose ir žemiausiose visuomenės klasėse vyravo įtarinėjimai, pavydas, neapykanta, maištas, rietenos, žmogžudystės. Niekur nebuvo saugu. Draugai ir giminaičiai išdavinėjo vienas kitą. Tėvai žudė savo vaikus, o vaikai tėvus. Tautos vadai neteko galios tvardytis. Nekontroliuojamos aistros pavertė juos tironais. Žydai neteisingai liudijo, kad nuteistų nekaltą Dievo Sūnų. Šie melagingi kaltinimai padarė jų gyvenimą nepatikimą. Jų veiksmai jau seniai skelbė: „Šalin mums iš akių su Izraelio šventuoju!“ (Izaijo 30, 11) Dabar jų troškimas išsipildė. Dievo baimė daugiau netrukdė jiems. Tautos priekyje buvo šėtonas, ir viešoji, ir religinė valdžia buvo jo įtakoje.

Kartais priešingų grupuočių vadai susivienydavo plėšti ir kankinti savo nelaimingas aukas, o po to vėl puldavo vieni kitus ir žudė be pasigailėjimo. Net šventykla negalėjo sulaikyti jų baisaus žiaurumo. Besimeldžiantieji būdavo užpuolami prie aukuro, o šventyklą suteršdavo nužudytųjų kūnai. Tačiau aklai ir šventvagiškai pasitikėdami savimi, pragariško darbo kurstytojai viešai skelbė, kad jie nebijo, jog Jeruzalė gali būti sugriauta, nes tai buvo Dievo miestas. Norėdami dar labiau įtvirtinti savo valdžią, jie papirkinėjo netikrus pranašus. Netgi tada, kai romėnų legionai apsupo šventyklą, pranašai teigė, jog žmonės turi laukti Dievo išgelbėjimo. Iki paskutinės akimirkos minios tikėjo, kad Aukščiausiasis įsiterps ir leis nugalėti priešus. Tačiau Izraelis atstūmė Dieviškąją globą ir dabar nebuvo apgintas. Nelaiminga Jeruzalė! Suskaldyta vidaus nesutarimų, sutepta nužudytų vaikų krauju, patvinusi išdavystės upėmis, bejėgė ji atiteko priešui - svetima kariuomenė pralaužė įtvirtinimus ir išžudė gynėjus.

Visos Kristaus pranašystės apie Jeruzalės sugriovimą išsipildė. Žydai patyrė Jo įspėjančių žodžių tiesą: Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta (Mato 7, 2).

Pasirodė ženklai ir stebuklai, pranašaujantys nelaimę ir pražūtį. Vidurnaktį virš šventyklos ir aukuro sužibo nenatūrali šviesa. Vakaro žaros debesyse matėsi kovos vežimų ir besiruošiančių mūšiui karių vaizdai. Naktį šventykloje atliekančius savo pareigas kunigus išgąsdino paslaptingi garsai; žemė drebėjo ir girdėjosi daugybės balsų šauksmas: „Išeikime iš čia!“ Didieji rytiniai vartai, kurie buvo tokie sunkūs, kad juos vos galėdavo uždaryti dvidešimt žmonių ir kuriuos saugojo didžiuliai geležies strypai, giliai įtvirtintų kieto akmens grindinyje, patys atsidarė vidurnaktį.

Septynerius metus Jeruzalės gatvėmis vaikščiojo žmogus, skelbdamas vargus ir nelaimes, kurias patirs miestas. Kiekvieną dieną ir naktį jis giedojo laidotuvių giesmę: „Balsas iš rytų! Balsas iš vakarų! Balsas nuo keturių vėjų! Balsas Jeruzalei ir šventyklai! Balsas sužadėtiniams ir sužadėtinėms! Balsas visai tautai!„ Sis keistuolis buvo uždarytas į kalėjimą ir kankinamas, tačiau iš jo lūpų neišsprūdo joks skundas. Į visus įžeidinėjimus ir užgauliojimus jis atsakinėjo vienodai: „Vargas, vargas Jeruzalei! Vargas, vargas jos gyventojams!“ Įspėjantys šūksniai nenutilo tol, kol jis žuvo savo paties išpranašautoje apsiaustyje.

Nė vienas krikščionis nežuvo per Jeruzalės sugriovimą. Kristus įspėjo Savo mokinius, ir visi, kurie tikėjo Jo žodžiais, laukė pažadėtojo ženklo. „Kai matysite Jeruzalę, supamą kariuomenės, žinokite, jog prisiartino jos nuniokojimas, - sakė Jėzus. - Tuomet, kas bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kas mieste - teišeina iš jo “ (Luko 21, 20.21). Po to, kai vadovaujami Cestijaus romėnai apsupo miestą, jie netikėtai nutraukė apgultį, nors sąlygos greitam puolimui buvo palankios. Apsuptieji, netekę vilties sėkmingai apsiginti, ruošėsi pasiduoti, bet romėnų karvedys dėl nežinomos priežasties netikėtai atitraukė savo karines pajėgas. Dievo gailestingas įžvalgumas pakreipė įvykius Savo tautos gerovei. Laukiantiems krikščionims buvo duotas žadėtasis ženklas, pasitaikė palanki galimybė paklusti Išgelbėtojo įspėjimui. Įvykiai buvo valdomi taip, kad nei žydai, nei romėnai negalėtų sukliudyti krikščionims pabėgti. Atsitraukus Cestijui, žydai puolė vytis ir persekiojo besitraukiančią kariuomenę; kai abi kariuomenės stojo į kautynes, krikščionys galėjo palikti miestą. Tuo metu šalis atsikratė priešų, kurie galėtų stengtis pakenkti krikščionims. Apsiausties metu žydai buvo susirinkę Jeruzalėje švęsti Palapinių šventės, todėl krikščionys visoje šalyje galėjo laisvai pabėgti. Nedelsdami jie pasitraukė į saugią vietą - Pelos miestą Perėjoje už Jordano.

Žydų kariuomenė, persekiodama Cestijų ir jo karius, įnirtingai puolė priešus, grasindama juos galutinai sutriuškinti. Romėnams sunkiai pasisekė organizuotai atsitraukti. Žydai beveik nepatyrė nuostolių ir su kovos laimikiu triumfuodami grįžo į Jeruzalę. Tačiau ši tariama sėkmė atnešė jiems tik nelaimę. Pergalė įkvėpė juos užsispyrusiai priešintis romėnams. Atkaklus maištas neapsakomai vargino pasmerktąjį miestą.

Baisios negandos užgriuvo Jeruzalę, kai miesto apgultį atnaujino Titas. Miestas buvo apsuptas per Paschos šventę, kai jame susirinko milijonai žydų. Maisto, jei jis būtų rūpestingai vartojamas, būtų užtekę gyventojams keleriems metams, tačiau jis buvo išnaudotas anksčiau dėl besivaržančių grupuočių pavydo ir keršto, todėl dabar teko patirti visus bado baisumus. Kviečių saiką parduodavo už talentą. Alkio skausmai buvo tokie aštrūs, kad vyrai grauždavo diržų ir sandalų odą bei skydų apvalkalus. Naktį dauguma žmonių paslapčia išeidavo už miesto sienų rinkti laukinių augalų. Daugelis buvo sugauti ir po žiaurių kankinimų nužudyti, o iš tų, kurie saugiai grįždavo atgal, dažnai buvo atimama tai, ką jie taip rizikuodami prisirinkdavo. Turintys valdžią sukeldavo nežmoniškas kančias palaužtiems nepritekliaus žmonėms, atimdami iš jų paskutines menkas atsargas, kurias jie turėjo užsislėpę. Taip dažnai beširdiškai elgėsi tie, kurie patys gerai maitinosi ir tik norėjo susikrauti atsargas ateičiai.

Tūkstančiai mirė nuo bado ir epidemijų. Pašlijo natūralūs santykiai: vyrai apvoginėjo žmonas, o žmonos vyrus. Vaikai išplėšdavo maistą iš pagyvenusių tėvų burnos. Kadaise pranašas sušuko: „Ar gali moteris užmiršti savo mažylį ?“ (Izaijo 49, 15) Dabar pasmerktasis miestas atsakė tuo, kad geraširdės moterys pačios išvirė savo vaikus; jie tapo joms maistu, kai duktė, Mano tauta, buvo sunaikinta“ (Raudų 4, 10). Išsipildė įspėjanti pranašystė, ištarta prieš keturioliką amžių: Net švelniausia ir lepiausia iš jūsų moterų, tokia švelni ir tokia lepi, kad nėra pratusi kojos padu paliesti žemę, pavydės savo mylimam vyrui, sūnui bei dukterei net nuovalų, kurios išeina gimdant, ir pagimdyto kūdikio, nes pati juos valgys slapta, kai nebus likę nieko kito, beviltiškai skurstant visiems tavo miestams dėl priešo apgulos (Pakartoto Įstatymo 28, 56.57).

Romėnų vadai siekė sukelti žydams siaubą ir priversti juos pasiduoti. Tie belaisviai, kurie sugauti priešinosi, buvo kankinami ir nukryžiuojami priešais miesto sieną. Kasdien taip mirdavo šimtai, ir šis baisus darbas tęsėsi tol, kol Jozapato slėnyje ir prie Golgotos kalno buvo pastatyta tiek kryžių, kad vos buvo galima tarp jų praeiti. Taip išsipildė baisus prakeikimas, ištartas prieš Piloto teismo sostą: Jo kraujas [tekrinta] ant mūsų ir mūsų vaikų! (Mato 27, 25)

Titas mielai būtų nutraukęs šiuos baisumus ir Jeruzalė būtų išvengusi visos savo bausmės. Jis pasibaisėjo pamatęs mirusiųjų kūnus, krūvomis gulinčius slėnyje. Nuo Alyvų kalno viršūnės susižavėjęs jis žiūrėjo j nuostabią šventyklą ir įsakė, kad nebūtų pajudintas nė vienas jos akmuo. Ruošdamasis užvaldyti šią tvirtovę, jis nuoširdžiai kreipėsi į žydų vyresniuosius, kad šie nepriverstų jo sutepti šios šventos vietos krauju. Jeigu jie išeis ir kovos kitoje vietoje, joks romėnas nepažeis šios šventyklos šventumo. Pats Juozapas Flavijus išraiškinga kalba maldavo juos pasiduoti, išgelbėti save, savo miestą ir šventyklą. Tačiau į jo žodžius buvo atsakyta grubiais keiksmais. Ietys buvo sviestos į jį, paskutinį žmogiškąjį tarpininką, kai jis stovėjo ir kreipėsi į juos. Kadaise žydai atmetė Dievo Sūnaus kvietimus, dabar įkalbinėjimai bei prašymai tik dar labiau įkvėpė juos ryžtingai priešintis iki galo. Veltui Titas stengėsi išsaugoti šventyklą. Tasai, Kuris buvo aukštesnis už jį, pasakė, kad neliks akmens ant akmens.

Bukas žydų vyresniųjų užsispyrimas ir neatleistini nusikaltimai, daromi apsuptame mieste, sukėlė romėnų pasibaisėjimą ir pasipiktinimą, todėl galiausiai Titas nusprendė paimti šventyklą šturmu. Tačiau jis nutarė: jei bus įmanoma, išgelbėti ją nuo sugriovimo. Kariai nepaisė jo įsakymų. Po to, kai jis nuėjo miegoti į palapinę, žydai, išėję iš šventyklos, užpuolė kareivius iš lauko pusės. Kovojant vienas kareivis įmetė nuodėgulį pro angą prieangyje ir tuoj kedru išmušti šventųjų Namų kambariai užsiliepsnojo. Titas, lydimas savo karvedžių ir legionierių, nuskubėjo ten ir įsakė kareiviams užgesinti liepsnas, tačiau į jo žodžius niekas nekreipė dėmesio. Įtūžę kareiviai mėtė liepsnojančius nuodėgulius j besijungiančius su šventykla kambarius, o po to kardais žudė tuos, kurie ten buvo prisiglaudę. Kraujas tekėjo šventyklos laiptais kaip vanduo. Žuvo tūkstančiai žydų. Mūšio metu girdėjosi šūksniai: „Ichabodas!“ - tai reiškia: ‚šlovė pasitraukė iš Izraelio‘ (plg. 1 Samuelio 4, 21).

„Titas nesugebėjo sustabdyti kareivių įniršio; įėjęs su karvedžiais jis apžiūrėjo šventojo pastato vidų. Jo puošnumas juos nustebino; liepsnos dar nebuvo pasiekusios šventyklos, todėl Titas iš paskutiniųjų stengėsi ją išgelbėti. Jis iššoko į lauką ir ragino kareivius sustabdyti šio didžiulio gaisro plėtimąsi. Romos kariuomenės karininkas Liberalis stengėsi, kad jo kariai paklustų viršininko skeptrui, tačiau pagarbą imperatoriui užslopino įnirtęs priešiškumas žydams, žiaurus mūšio jaudulys ir nepasotinama grobio viltis. Kareiviai matė visur spindintį auksą, kuris akinamai švytėjo liepsnos šviesoje. Jie manė, kad šventykloje sukaupti nesuskaičiuojami turtai. Vienas kareivis nepastebimai įkišo deglą į tarp durų ir staktos esantį plyšį, visas pastatas staiga paskendo liepsnose. Dūmai ir ugnis privertė romėnų vadus pasitraukti, puikusis pastatas buvo paliktas likimo valiai.

Tai buvo baisus reginys romėnui, o koks jis turėjo būti žydui? Visa kalno viršūnė, kuri stūksojo viršum miesto, išsiveržė kaip vulkanas. Su baisiausiu trenksmu vienas paskui kitą griuvo pastatai, kuriuos rijo liepsnojanti praraja. Kedro stogai buvo kaip liepsnos paklodės; paauksuoti bokštai švietė kaip nurausvinti fakelai; nuo vartų bokštų kilo į viršų liepsnos ir dūmų stulpai. Buvo apšviestos ir gretimos kalvos bei matomi žmonių siluetai, su siaubu stebinčių šį baisų reginį; sienos ir viršutinio miesto aukštumos buvo pilnos žmonių, vieni - išbalusiais iš nevilties veidais, kiti - rūsčiai žvelgiantys su bejėgišku kerštu. Bėgiojančių šen ir ten romėnų kareivių balsai ir mirštančių liepsnose maištininkų aimanos susimaišė su milžiniško gaisro riaumojimu ir krintančių sijų kurtinančiu garsu. Atsiliepė kalnų aidai ir nešė esančių aukštumose žmonių šūksnius. Miesto sienos skambėjo nuo dejonių ir klyksmų. Žmonės, išsekę nuo bado, sukaupė likusias jėgas, kad galėtų išreikšti savo skausmą ir sielvartą.

Žudynių vaizdas viduje buvo dar baisesnės negu iš išorės. Vyrai ir moterys, jauni ir seni, kunigai ir maištininkai, tie, kurie kovojo, ir tie, kurie maldavo pasigailėjimo, buvo sukapoti be atodairos. Nužudytųjų skaičius viršijo žudikų skaičių. Legionieriai turėjo laipioti per mirusiųjų krūvas, kad galėtų tęsti naikinamąjį darbą„ 

Po šventyklos sunaikinimo visas miestas greitai perėjo į romėnų rankas. Žydų vyresnieji paliko savo neprieinamus bokštus, ir Titas rado juos tuščius. Nustebęs jis žiūrėjo į juos ir pareiškė, kad Dievas jam atidavė miestą, nes jokie ginklai nebūtų įveikę šių nuostabių dantytų sienų. Miestas ir šventykla buvo sugriauti iki pamatų, o žemė, ant kurios stovėjo šventasis pastatas, buvo nuarta kaip dirva (Jeremijo 26, 18). Per apsiaustį ir po to vykusias žudynes žuvo daugiau kaip milijonas žmonių. Likę gyvi buvo paimti į nelaisvę, parduoti į vergiją, nuvaryti į Romą pagerbti nugalėtojų triumfo, atiduoti laukiniams žvėrims amfiteatruose ar išblaškyti po žemę kaip benamiai klajūnai.

Žydai patys nusikalė sau grandines, jie patys pripildė keršto taurę. Galutinis sunaikinimas, kuris ištiko tautą, ir visi vargai, kurie vėliau juos lydėjo, buvo jų elgesio rezultatas. Pranašas sakė: „Sunaikinsiu tave, Izraeli! Nes tu sukniubai per savo kaltę“ (žr. Ozėjo 13, 9; 14, 2). Jų kančios dažnai pateikiamos kaip bausmė, gauta tiesioginiu Dievo nuosprendžiu. Taip didysis apgavikas siekia užmaskuoti savo darbą. Atkakliai atmesdami Dievo meilę ir malonę, žydai prarado Dievo globą, ir šėtonui buvo leista valdyti juos pagal savo valią. Baisūs žiaurumai, įvykę per Jeruzalės sugriovimą, liudija baudžiamąją šėtono jėgą tiems, kurie jam pasiduoda.

Mes negalime įsivaizduoti, kiek esame skolingi Kristui už ramybę ir globą! Dievo sulaikančioji jėga užkerta kelią žmonijai galutinai patekti į šėtono valdžią. Neklusnieji ir nedėkingieji turi būti ypač dėkingi Dievui už Jo malonę ir didžią kantrybę pažabojant žiauraus ir negailestingo piktojo jėgą. Kai žmonės peržengia Dieviškojo kantrumo ribas, šis suvaržymas panaikinamas. Dievas nėra nuosprendžio vykdytojas nusidėjėliui, bet Jis palieka Jo malonės niekintojus likimo valiai. Šie gali pjauti tai, ką sėjo. Kiekvienas atmestas šviesos spindulys, kiekvienas paniekintas ar neatsižvelgtas įspėjimas, kiekviena patenkinta aistra, kiekvienas Dievo Įstatymo pažeidimas - tai pasėta sėkla, kuri tikrai duos derlių. Dievo Dvasia, Kuriai nuolat priešinamasi, atsitraukia nuo nusidėjėlio, ir nelieka jėgos, galinčios pažaboti sielos aistras ir apsaugoti nuo šėtono pykčio ir priešiškumo. Sugriauta Jeruzalė yra baisus ir rimtas įspėjimas visiems, kurie elgiasi lengvabūdiškai su Dieviškosios malonės kvietimais ir priešinasi Dieviškojo gailestingumo užtarimui. Niekada nebuvo įtikinamiau įrodyta Dievo neapykanta nuodėmei ir Jo bausmės, kurios teks kaltiesiems.

Išgelbėtojo pranašystė dėl Dievo bausmės Jeruzalei turi ir kitą išraišką, kuri yra tik neryškus to baisaus nusiaubimo šešėlis. Išrinktojo miesto likimas atskleidžia Dievą atmetusio ir pamynusio Jo malonę pasaulio lemtį. Ilgas žmonių nelaimių, kurios įvyko žemėje per visus nusikaltimų amžius, sąrašas. Širdžiai pasidaro negera ir užtemsta sąmonė galvojant apie tai. Kokie baisūs pasipriešinimo Dangaus valiai rezultatai! Tačiau iškyla dar tamsesni ateities vaizdai. Praeities įvykiai - tai ilga maištų, karų ir revoliucijų, mūšio maišačių, skraisčių, išvoliotų kraujyje (žr. Izaijo 9, 4) istorija. Bet tai niekis, palyginti su tos dienos baisumais, kai sulaikančioji Dievo Dvasia pasitrauks nuo nedorėlių, ir daugiau nebežabos žmonių aistrų ir šėtoniško pykčio prasiveržimo! Tuomet pasaulis kaip niekada anksčiau pamatys šėtono valdymo rezultatus.

Tačiau tą dieną, kaip ir Jeruzalės sugriovimo metu, Dievo tauta, kiekvienas, kuris bus įrašytas gyventi (Izaijo 4, 3), bus apsaugotas. Kristus paskelbė, kad Jis ateis antrąjį kartą surinkti Savo ištikimųjų: „Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas, o visos žemės tautos ims raudoti ir pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Jis pasiųs Savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks Jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo vieno dangaus pakraščio iki kito“ (Mato 24, 30.31). Tuomet nepaklusnūs bus sunaikinti Viešpaties Jėzaus burnos kvėpimu ir sutriuškinti Jo didingu atėjimu (2 Tesalonikiečiams 2, 8). Jie sunaikins save ir žus dėl savo nedorybių, kaip senovės Izraelio piktadariai. Jų nuodėmingas gyvenimas atskyrė juos nuo Dievo, jų prigimtis taip sumenko nuo blogio, kad Jo šlovės apsireiškimas prilygs deginančiai ugniai.

Tegu žmonės saugosi ir įsimena pamoką, perduotą Kristaus žodžiais. Kaip Jis perspėjo Savo mokinius apie Jeruzalės sugriovimą, pateikdamas jiems būsimos pražūties ženklą, kad jie galėtų išsigelbėti, taip Jis perspėjo pasaulį apie jo galutinę žlugimo dieną ir nurodė jiems artėjimo ženklus, kad visi pageidaujantys galėtų išvengti ateisiančios rūstybės. Jėzus paskelbė: „Bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos blaškysis “ (Luko 21, 25; plg. Mato 24, 29; Morkaus 13, 24-26; Apreiškimo 6, 12-17). Tie, kurie pamatys pranašiškus Jo atėjimo ženklus, turi žinoti, jog Jis arti, prie slenksčio (Mato 24, 33). Taigi budėkite - tai Jo įspėjimo žodžiai (Morkaus 13, 35). Tie, kurie atkreips dėmesį į įspėjimą, nebus palikti tamsoje, kuri tą dieną užkluptų juos netikėtai. Tačiau tuos, kurie nebudės, Viešpaties diena užklups lyg vagis naktį (žr. 1 Tesalonikiečiams 5, 2-5).

Pasaulis nėra pasiruošęs patikėti žinia apie tą laiką, kaip ir žydai priimti Išgelbėtojo įspėjimą apie Jeruzalę. Kada ji beįvyktų, Viešpaties diena bedieviams ateis netikėtai. Kai gyvenimas skrieja nekintamai, kai žmonės yra užvaldyti malonumų, verslo, prekybos, vaikosi pelno, kai religiniai vadai išaukština pasaulio pažan-gą ir švietimą, o žmonės yra patikėję netikru saugumu, tuomet, kaip vagis įsėlina į nesaugomą namą vidurnaktį, taip staigus sunaikinimas užgrius nerūpestinguosius ir bedievius ir jie niekur nepabėgs (1 Tesalonikiečiams 5, 3).