18. Amerikos reformatorius

Viljamas Mileris buvo doras ir sąžiningas fermeris. Jis abejojo Šventojo Rašto Dieviškuoju autoritetu, tačiau nuoširdžiai troško sužinoti tiesą. Šį vyrą Dievas išrinko skelbti Kristaus antrąjį atėjimą. Kaip ir daugelis kitų reformatorių, Viljamas Mileris ankstyvoje jaunystėje patyrė skurdą, sunkumai išmokė jį veiklumo ir pasiaukojimo. Jo protėviai pasižymėjo nepriklausoma, laisvę mylinčia dvasia, didele ištverme ir meile tėvynei, - bruožais, kurie išryškėjo ir Milerio charakteryje. Jo tėvas buvo revoliucinės armijos kapitonas, šeimai teko daug ką paaukoti per tą audringų kovų ir kančių metą, tai ir lėmė Viljamo ankstyvosios jaunystės specifiką.

Mileris buvo stiprios sveikatos ir jau vaikystėje rodė neeilinius gabumus, kurie augant dar labiau išryškėjo. Viljamas buvo guvaus proto ir gerai išsivystęs, todėl labai siekė žinių. Nors jam neteko mokytis koledže, bet meilė žinioms, įprotis rimtai mąstyti, įgimtas kriticizmas padarė jį protingu ir sumaniu žmogumi. Jis buvo nepriekaištingos moralės, turėjo nesuterštą vardą, visi gerbė jį už sąžiningumą, taupumą ir geranoriškumą. Energijos ir stropumo dėka jis anksti susikūrė materialinę gerovę, nors niekada neatsisakė galimybės gilinti savo žinias. Jį lydėjo sėkmė ir civilinėje, ir karinėje tarnyboje, atrodė, kad jam plačiai atvertas kelias į turtą ir garbę.

Viljamo motina buvo labai pamaldi, todėl jo vaikystė praėjo religinėje aplinkoje. Tačiau vėliau jis pateko į deistų draugiją, kuri padarė jam stipresnę įtaką dėl to, kad joje būrėsi geri, humaniški ir geranoriški žmonės. Krikščioniška aplinka, kurioje jie gyveno, veikė jų charakterį. Už savo pranašumą, kuris pelnė jiems pagarbą ir pasitikėjimą, jie turėjo būti dėkingi Biblijai, tačiau nesugebėjo tinkamai panauduoti savo sugebėjimų ir aplinkiniams darė įtaką, priešingą Dievo Žodžiui. Bendraudamas su šiais žmonėmis, Mileris sutiko su jų mintimis. To meto Šventojo Rašto aiškinimų įvairovė jam atrodė nepriimtina. Tačiau jo įsitikinimai, atmetantys Bibliją ir nesiūlantys nieko gero, suteikė jam tik nepasitenkinimą. Vis dėlto šios pasaulėžiūros jis laikėsi beveik dvylika metų. Kai jam sukako trisdešimt ketveri, Šventoji Dvasia paveikė jo širdį, jis pasijuto esąs nusidėjėlis. Ankstesnis požiūris neteikė laimingo pomirtinio gyvenimo vilties. Ateitis atrodė tamsi ir niūri. Vėliau, prisimindamas tuometinius savo jausmus, jis sakė: „Mintis apie visišką sunaikinimą buvo šalta ir šiurpinanti, o suvokimas, kad reikės duoti apyskaitą, reiškė neišvengiamą visų žūtį. Dangus buvo kaip žalvaris virš galvos, o žemė kaip geležis po kojomis. Amžinybė - kas tai? Kodėl mirtis? Juo ilgiau aš svarsčiau, juo labiau painiojausi. Kuo daugiau aš galvojau, tuo padrikesnės buvo mano išvados. Aš stengiausi negalvoti apie tai, tačiau šios mintys nedavė ramybės. Aš buvau tikras nelaimėlis, bet nesupratau, kodėl. Aš murmėjau ir skundžiausi, nors ir nežinojau, kuo. Aš supratau, kad kažkas buvo ne taip, tačiau nežinojau, kaip ir kur rasti tiesą. Aš raudojau, tačiau tai buvo nevilties ašaros“.

Tokia būsena tęsėsi kelis mėnesius. „Staiga, - pasakoja jis, - aš suvokiau, koks iš tikrųjų yra Išgelbėtojas. Matyt, turi būti gera ir gailestinga Esybė, Kuri išpirktų mūsų nedorybes ir išlaisvintų nuo kaltės už nuodėmes. Aš akimirksniu pajutau, kokia meilės kupina turi būti ši Esybė, ir pagalvojau, kad galėčiau pulti į Jos glėbį ir pasitikėti Jos malone. Tačiau man kilo klausimas: kaip galima įrodyti, kad tokia Esybė egzistuoja? Aš supratau, jog niekur kitur, tik Biblijoje, galima rasti įrodymus, kad toks Išgelbėtojas ir net busimasis gyvenimas egzistuoja. 

Išgelbėtoją, Kurio man reikėjo, aš radau Šventajame Rašte, ir buvau apstulbintas, kai sužinojau, kad kažkokia paprasta knyga atskleidžia principus, taip gerai pritaikytus žūstančio pasaulio reikmėms. Teko pripažinti, kad Šventasis Raštas yra Dievo apreiškimas. Biblija tapo mano paguoda, o Jėzus - mano Bičiuliu. Išgelbėtojas tapo man svarbesnis nei dešimt tūkstančių draugų, o Šventasis Raštas, anksčiau buvęs nesuprantamas ir atrodęs prieštaringas, dabar tapo žibintu mano žingsniams ir šviesa mano takui. Nurimau ir buvau patenkintas. Aš supratau, kad Viešpats Dievas yra Uola gyvenimo vandenyno viduryje. Nuo šiol aš pasišvenčiau Biblijos tyrinėjimui, ir galiu nuoširdžiai pasakyti, kad jos tyrinėjimas man teikė didžiausią malonumą. Aš nežinojau nė pusės to, ką suradau Biblijoje, ir stebėjausi, kodėl anksčiau nemačiau nei jos grožio, nei didybės ir galėjau ją atmesti! Aš radau atsakymus į savo širdies troškimus, ji buvo vaistas nuo visų sielos ligų. Aš nebenorėjau skaityti nieko kito ir atvėriau savo širdį, kad gaučiau išminties iš Dievo“.

Viljamas Mileris viešai pareiškė, kad tapo religijos, kurią anksčiau niekino, šalininku. Tačiau jo netikintys draugai greitai iškėlė visus tuos argumentus, kuriuos jis pats dažnai pateikdavo prieš Dieviškąjį Šventojo Rašto autoritetą. Jis dar nebuvo pasirengęs atsakyti jiems, tačiau svarstė - jei Biblija yra Dievo apreiškimas, ji neturi prieštarauti pati sau. Jei Biblija skirta mokyti žmones, ji turi būti jiems suprantama. Jis nusprendė pats ištyrinėti Šventąjį Raštą ir nustatyti, ar nebūtų galima suderinti tariamus prieštaravimus.

Siekdamas išvengti išankstinės nuomonės, Mileris nesinaudojo jokiais komentarais, o lygino vieną Šventojo Rašto tekstą su kitais, pasinaudodamas nuorodomis paraštėje ir Abėcėline Biblijos tekstų rodykle. Jis tyrinėjo reguliariai ir metodiškai. Pradėjęs nuo Pradžios knygos, jis neskubėdamas skaitė skirsnelį po skirsnelio, kol jam visiškai atsiskleisdavo kelių ištraukų reikšmė; jis tyrinėjo toliau, kol nelikdavo jokių neaiškumų. Radęs kokią nors neaiškią vietą, jis, kaip buvo pratęs, lygindavo ją su kitais tekstais, kurie, jo manymu, siejosi su šiuo klausimu. Buvo paliekama tiesioginė kiekvieno žodžio reikšmė, susijusi su teksto tema; jeigu Milerio požiūris atitikdavo kitas lygiagrečias ištraukas, jo abejonės išnykdavo. Kai jis susidurdavo su sunkiai suprantamu tekstu, rasdavo jam paaiškinimą kituose Šventojo Rašto tekstuose. Jis tyrinėjo Bibliją nuoširdžiai melsdamasis ir siekdamas, kad Dievas apšviestų jo protą ir padėtų rasti paaiškinimus to, kas anksčiau buvo nesuprantama. Iš savo patirties jis suprato psalmių giedotojo žodžių tiesą: Tavo žodžių aiškinimas apšviečia, pamoko įžvalgos net neišmanėlius (Psalmių 119, 130).

Didžiai susidomėjęs jis tyrinėjo Danieliaus ir Apreiškimo Jonui knygas; šioms knygoms jis taikė tuos pačius aiškinimo principus kaip ir kitoms Šventojo Rašto vietoms. Jis nepaprastai džiaugėsi suvokęs, kad gali suprasti pranašysčių simbolius. Jis įsitikino, kad pranašystės tiksliai išsipildė, kad įvairūs skaičiai, metaforos, palyginimai, alegorijos ir t. t. paaiškinami tiesiogiai siejant juos vieną su kitu arba jų reikšmę paaiškina posakiai, kuriuose jie pavartoti kitose Šventojo Rašto vietose, vadinasi, juos galima tiksliai suprasti. „Aš priėjau išvados, - sakė jis, - kad Biblija yra apreikštų tiesų sistema, kurios pateiktos taip paprastai ir aiškiai, kad netgi neišmanantis žmogus, einantis šiuo keliu, nepasiklys“. Grandis po grandies tiesos grandinėje atlygino jo pastangas, kai žingsnis po žingsnio jis kilo didžiųjų pranašysčių laiptais. Dangaus angelai vadovavo jo mintims ir įgalino jį suprasti Šventąjį Raštą.

Remdamasis tuo, kad pranašystės išsipildė praeityje, Mileris nusprendė, jog tai užtikrina, kad jos išsipildys ir ateityje. Taigi jis įsitikino, kad visuotinio požiūrio į dvasinę Kristaus Karalystę - tūkstantmečio laikotarpį žemėje prieš pasaulio pabaigą - nepatvirtina Dievo Žodis. Šis mokymas, nurodantis tūkstantį teisingumo ir ramybės metų prieš asmeninį Viešpaties atėjimą, Dievo dienos baisumus atidėjo tolimam ir neapibrėžtam laikui. Nors šis mokymas atrodė labai paguodžiantis, bet jis prieštaravo Kristaus ir Jo apaštalų mokymui, kurie skelbė, kad kviečiai ir raugės turi augti kartu iki pjūties, t. y. iki pasaulio pabaigos (Mato 13, 30. 38-41), kad pikti žmonės, suvedžiotojai eis dar blogyn (2 Timotiejui 3, 13), kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, kad tamsos karalystė bus iki Viešpaties atėjimo ir bus sunaikinta Jo burnos kvėpimu ir sutriuškinta Jo didingu atėjimu (Mato 13, 30. 38-41; 2 Timotiejui 3, 1; 2 Tesalonikiečiams 2, 8).

Apaštalų Bažnyčia neskelbė, kad visas pasaulis atsivers ir ateis dvasinė Kristaus Karalystė. Iki XVIII a. pradžios šio mokymo visuotinai nepriėmė krikščioniškasis pasaulis, tačiau kaip ir kiekvieno paklydimo, šio mokymo vaisiai buvo labai žalingi. Juo remdamiesi, žmonės žiūrėjo j Viešpaties atėjimą kaip į labai tolimą įvykj ir nekreipė dėmesio į tai, kad pranašystė nusako Jo atėjimo ženklus. Mokymas sukėlė nepagrjstą tikrumo ir saugumo jausmą, todėl daugelis nesirūpino, kaip pasitiks savo Viešpatj.

Mileris surado, kad Šventajame Rašte aiškiai nurodytas tiesioginis asmeninis Kristaus atėjimas. Apaštalas Paulius sako: „Pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus“ (1 Tesalonikiečiams 4, 16). Išgelbėtojas skelbia: „ visos žemės tautos pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Kaip žaibas tvykstelėja iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas“ (žr. Mato 24, 30.27). Jį lydės visi dangaus angelai. Žmogaus Sūnus ateis Savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai. Jis pasiųs Savo angelus, kurie skardžiais trimitų garsais surinks Jo išrinktuosius (Mato 25, 31; 24, 31).

Jam atėjus mirusieji teisieji prisikels, o gyvi teisieji bus pakeisti. „ nors mes ne visi užmigsime, - sako apaštalas Paulius, - bet visi būsime pakeisti - staiga, viena akimirka, gaudžiant paskutiniam trimitui. Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys, ir mes būsime pakeisti. Juk reikia, kad šis gendantis [kūnas] apsivilktų negendamybe, šis marus [kūnas] apsivilktų nemarybe“ (1 Korintiečiams 15, 51-53). Laiške tesalonikiečiams, aprašydamas Viešpaties atėjimą, jis sako: „Pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti debesysna pasitikti Viešpaties ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“ (1 Tesalonikiečiams 4, 16.17).

Tik atėjus Kristui, Jo tauta paveldės Karalystę. Išgelbėtojas pasakė: „Kai ateis Žmogaus Sūnus Savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada Jis atsisės Savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės, ir Jis perskirs juos, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. Avis Jis pastatys dešinėje, ožius - kairėje. Ir tars Karalius stovintiems dešinėje: Ateikite, Mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite nuo pasaulio sukūrimo jums paruoštą Karalystę!‘“ (Mato 25, 31-34) Iš pateiktų Šventojo Rašto vietų matome, kai ateis Žmogaus Sūnus, mirusieji prisikels jau negendantys, o gyvieji bus pakeisti. Ir tik šis didysis pakeitimas paruoš mus priimti Dievo Karalystę, nes apaštalas Paulius sako: „Kūnas ir kraujas nepaveldės Dievo Karalystės, ir kas genda, nepaveldės to, kas negenda“ (1 Korintiečiams 15, 50). Dabar žmonės yra mirtingi, gendą, tačiau Dievo Karalystėje jie bus negendantys ir tokie liks per amžius. Todėl dabartiniai žmonės negali įeiti į Dievo Karalystę. Tačiau, kai Jėzus ateis, Jis suteiks Savo vaikams nemirtingumą ir pakvies juos paveldėti Savo Karalystę, nes iki šiol jie buvo tik įpėdiniai.

Šios ir kitos Šventojo Rašto vietos visiškai įtikino Milerį, kad įvykiai, kurių buvo laukiama prieš Kristaus atėjimą - visuotinės taikos Karalystės įkūrimo žemėje, kaip einančios pirma Dievo Karalystės, - iš tikrųjų įvyks po antrojo Jo atėjimo. Be to, visi laiko ženklai ir pasaulio būsena visiškai atitiko pranašų aprašytas paskutiniąsias dienas. Tyrinėdamas Šventąjį Raštą, jis priėjo išvados, kad laikas, skirtas pasauliui egzistuoti, jau baigiasi.

„Kitas įrodymas, kuris man padarė esminį įspūdį, - sakė Mileris, - buvo Šventojo Rašto chronologiškumas. Aš pamačiau, kad praeityje išpranašauti įvykiai įvyko pranašysčių nurodytu metu. Šimtas dvidešimt metų iki tvano (Pradžios 6, 3), septynetą dienų iki pačios tvano pradžios ir keturiasdešimt dienų numatyto lietaus (Pradžios 7, 4), keturi šimtai metų Abraomo palikuonių priespaudos (Pradžios 15, 12.13), trys kepėjo ir vynininko sapnų dienos (Pradžios 40, 12 - 20), septyneri bado metai faraono šalyje (Pradžios 41, 27-54), keturiasdešimt metų dykumoje (Skaičių 14, 34), treji su puse baisios sausros metų (1 Karalių 17, 1; Luko 4, 25), septyniasdešimt nelaisvės metų (Jeremijo 25, 11), septyneri Nebukadnezaro metai (Danieliaus 4, 1316), septyni septynetai, šešiasdešimt du septynetai ir vienas septynetas, iš viso septyniasdešimt septynetų, skirtų žydams (Danieliaus 9, 24 - 27), - visi šie įvykiai buvo išpranašauti ir įvyko tiksliai nurodytu metu“ .

Toliau tyrinėdamas jis rado įvairius chronologinius periodus, kurie, jo nuomone, tęsis iki Kristaus antrojo atėjimo. Į šiuos įvykius jis žiūrėjo kaip į aprėžtus laikus, kuriuos Dievas nušvietė Savo tarnams. „Tai, kas paslėpta, priklauso VIEŠPAČIUI, mūsų Dievui, - sako Mozė, - bet tai, kas apreikšta, amžinai yra mums ir mūsų vaikams “ (Pakartoto Įstatymo 29, 28); per pranašą Amosą Viešpats skelbia, kad Jis nedaro nieko, pirma neapreiškęs Savo užmojo Savo tarnams pranašams (3, 7). Todėl Dievo Žodžio tyrinėtojai gali tikėtis rasti Šventajame Rašte reikšmingiausių įvykių, kurie įvyks žmonijos istorijoje, nurodymus.

„Ir taip aš visiškai įsitikinau, - sakė Mileris, - kad visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas (2 Timotiejui 3, 16), jis nebuvo parašytas žmogaus valia, bet Šventosios Dvasios paakinti žmonės kalbėjo Dievo vardu (2 Petro 1, 21), jis buvo mums pamokyti parašytas, kad ištverme ir Raštų paguoda turėtume vilties (Romiečiams 15, 4). Aš negaliu vertinti atskirų chronologinių Biblijos laikotarpių kitaip nei Dievo Žodžio dalį, kuri turi būti taip pat tyri-nėjama greta kitų Šventojo Rašto dalių. Todėl aš suvokiau, kad, stengdamasis suprasti tai, ką Dievas iš Savo palankumo nusprendė mums atskleisti, neturėjau teisės praeiti pro pranašiškus laikotarpius“.

Atrodo, Kristaus antrojo atėjimo laikas aiškiausiai atskleistas Danieliaus knygos 8-ojo skyriaus 14-ame skirsnelyje: Du tūkstančiai tris šimtai vakarų ir rytmečių, o po to Šventykla bus apvalyta. Laikydamasis principo, kad Šventasis Raštas aiškina pats save, Mileris sužinojo, kad diena Biblijos pranašystėse reiškia metus (žr. Skaičių 14, 34; Ezechielio 4, 6). Jis matė, jog 2300 pranašiškų vakarų ir rytmečių arba realių metų laikotarpis tęsėsi ilgiau nei žydams skirtasis malonės laikas, vadinasi, jis negali būti skirtas šventyklos tarnavimui. Mileris laikėsi vyraujančio požiūrio, kad krikščionių amžiuje žemė yra šventykla, todėl suprato, jog Danieliaus pranašystės (8; 14) numatytas šventyklos apvalymas reiškė žemės apvalymą ugnimi, antrą kartą atėjus Kristui. Jis priėjo išvados, jei būtų galima toms 2300 vakarų ir rytmečių rasti teisingą atskaitos tašką, tuomet būtų galima lengvai nustatyti Kristaus antrojo atėjimo laiką. Tada paaiškėtų didžiosios pražūties laikas, laikas, kai visam dabartiniam pasauliui ir „jo išdidumui ir galiai, ištaigingumui ir tuštybei, nedorumui ir prievartai ateis galas“, kai prakeikimas „bus nuimtas nuo žemės, mirtis sunaikinta, kai Dievo tarnai, pranašai, šventieji ir tie, kurie bijo Jo vardo, gaus savo atlygj, o niokojantys žemę bus sunaikinti“.

Iš naujo ir dar labiau susidomėjęs Viljamas Mileris tyrinėjo pranašystes. Dieną naktį jis tyrinėjo tiesas, kurios dabar atrodė neapsakomai svarbios ir žavinčios. Jis negalėjo rasti 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpio pradžios užuominos Danieliaus knygos 8-ame skyriuje. Nors angelui Gabrieliui buvo pavesta paaiškinti pranašui regėjimą, bet jo paaiškinimas buvo dalinis. Kai pranašas pamatė baisius persekiojimus, kurie laukė Bažnyčios, jį apleido jėgos. Jis daugiau negalėjo pakelti reginio, todėl angelas kuriam laikui paliko jį. Danielius pasijuto blogai ir sirgo keletą dienų (Danieliaus 8, 27). „Bet jaučiau regėjimo baimę, - sakė jis, - ir jo nesupratau“ (8, 27).

Tačiau Dievas Savo pasiuntiniui paliepė: „Gabrieliau! Paaiškink tam žmogui regėjimą!“ (Danieliaus 8, 16) Sis pavedimas turėjo būti įvykdytas. Todėl angelas paklusęs vėl sugrįžo pas pranašą ir tarė: „Danieliau, atėjau duoti tau išminties ir supratimo. Taigi įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą!“ (Danieliaus 9, 22.23) Regėjime, kuris aprašytas 8-ame skyriuje, buvo vienas svarbus momentas, kuris liko nepaaiškintas, tai 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis. Todėl angelas, pasirodęs antrą kartą, daugiausia dėmesio skyrė paaiškinti laikotarpio pradžią:

„Septyniasdešimt septynetų skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Todėl žinok ir suprask! Nuo to laiko, kai bus paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai. Ji bus atstatyta su aikštėmis ir apsauginiu grioviu, ir tai įvyks priespaudos metais. Po šešiasdešimt dviejų septynetų pateptasis bus nužudytas, bet ne dėl savo kaltės . Vieną septynetą jis sudarys stiprią Sandorą su daugeliu, per pusę septyneto sustabdys aukojimą ir atnašavimą. Vietoj jų bus siaubingoji pabaisa, iki skirtoji pražūtis bus išlieta ant niokotojo“ (Danieliaus 9, 24-27).

Angelas buvo specialiai pasiųstas pas pranašą Danielių paaiškinti tai, ko jis nesuprato 8-ojo skyriaus regėjime, t. y. žodžių, susijusių su dviejų tūkstančių trijų šimtų vakarų ir rytmečių laikotarpiu, kuriam pasibaigus, Šventykla bus apvalyta. Angelas liepė Danieliui: „Taigi įsidėmėk žodį ir suprask regėjimą!“ Jo pirmieji žodžiai buvo: Septyniasdešimt septynetų skirta tavo tautai ir tavo šventajam miestui. Žodis išverstas kaip skirta, pažodžiui reiškia ‚atskirta‘. Septyniasdešimt septynetų, kurie reiškia keturis šimtus devyniasdešimt metų, pasak angelo, yra specialiai atskirta žydams. Tačiau nuo ko jie atskirti? 2300 vakarų ir rytmečių yra vienintelis 8-ame skyriuje paminėtas laikotarpis, todėl tikriausiai tai periodas, nuo kurio atskirti septyniasdešimt septynetų. Taigi septyniasdešimt septynetų turi būti 2300 vakarų ir rytmečių dalis, o abu laikotarpiai turėtų prasidėti vienu metu. Angelas paaiškino, kad septyniasdešimt septynetų prasidės nuo tada, kai išeis įsakas atstatyti Jeruzalę. Jeigu būtų galima rasti to įsako išleidimo datą, tuomet būtų nesunku nustatyti šio didžiojo 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpio pradinį tašką.

Sis įsakas randamas Ezros knygos 7-ame skyriuje (7, 12 - 26). Galutinę formą šiam įsakui suteikė Persijos karalius Artakserksas I 457 m. pr. Kr. Ezros 6, 14 sakoma, kad Viešpaties Namai Jeružalėje buvo pastatyti pagal Izraelio Dievo įsakymą ir Kyro, Darijaus bei Artakserkso įsakus. Šie trys karaliai sukūrė, patvirtino, papildė šį įsaką ir padarė jį tokį, koks jis turi būti, kad tiktų pažymėti pranašystės nurodytą 2300 metų laikotarpio pradžią. Laikydami, kad 457 m. pr. Kr. yra tas laikas, kai buvo išleistas galutinis įsakas ir tai yra mūsų ieškomas pradinis taškas, matome, kaip su visomis smulkmenomis išsipildė septyniasdešimties septynetų pranašystė.

Nuo to laiko, kai bus paskelbtas žodis atnaujinti ir atstatyti Jeruzalę, iki pateptojo vado bus septyni septynetai ir šešiasdešimt du septynetai, t. y. šešiasdešimt devyni septynetai arba keturi šimtai aštuoniasdešimt treji metai. Artakserkso įsakas įsigaliojo 457 m. pr. Kr. Rudenį. Nuo šių metų keturi šimtai aštuoniasdešimt treji metai tęsiasi iki 27 m. po Kr. Kaip tik tada ir išsipildė pranašystė. Žodis Pateptasis reiškia ‚Mesijas‘. 27 m. po Kr. rudenį Jonas Krikštytojas pakrikštijo Kristų, ir Jis buvo pateptas Šventosios Dvasios. Apaštalas Petras liudija, jog Dievas Jį (Jėzų iš Nazareto) patepė Šventąja Dvasia ir galybe (Apaštalų darbų 10, 38). O pats Išgelbėtojas sako: „Viešpaties Dvasia ant Manęs, nes Jis patepė Mane, kad neščiau Gerąją naujieną vargdieniams“ (Luko 4, 18). Pakrikštytas Jis atėjo į Galilėją ir ėmė skelbti Dievo Evangeliją, kad atėjo metas ir prisiartino Dievo Karalystė (Morkaus 1, 14.15).

Vieną septynetą jis sudarys stiprią Sandorą su daugeliu. Čia paminėtas septynetas yra paskutinis iš septyniasdešimties. Tai paskutinieji septyneri šio laikotarpio metai, specialiai skirti žydams. Per šį laiko tarpą, nuo 27 m. po Kr. iki 34 m. po Kr., Kristus, iš pradžių pats, o po to ir Jo mokiniai, skelbė Evangeliją tik žydams. Siųsdamas apaštalus skelbti Dangaus Karalystės Gerąją naujieną, Išgelbėtojas perspėjo juos: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis“ (Mato 10, 5.6).

Per pusę septyneto sustabdys aukojimą ir atnašavimą. 31 m. po Kr., t. y. praėjus trejiems su puse metų po mūsų Viešpaties krikšto, Jis buvo nukryžiuotas. Šios prakilnios aukos ant Golgotos kalno paaukojimas užbaigė aukų sistemą, kurios keturis tūkstančius metų simbolizavo Dievo Avinėlį. Ten pirmavaizdis „susitiko“ su tikrove, visa apeigų sistema ir aukos neteko reikšmės.

Septyniasdešimt septynetų arba keturi šimtai devyniasdešimt metų specialiai atskirtų žydams, kaip mes matėme, baigėsi 34 m. po Kr. Tais metais žydų tauta Sinedriono nutarimu atmetė Evangeliją, paženklindama tai Stepono nužudymu ir pradėjusi persekioti Kristaus sekėjus. Tais metais išgelbėjimo žinia buvo pradėta skelbti visam pasauliui, neapsiribojant tik išrinktąja tauta. Dėl persekiojimo priversti bėgti iš Jeruzalės mokiniai keliaudami skelbė Gerosios naujienos žodį. Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ėmė skelbti gyventojams Mesiją (Apaštalų darbų 8, 4.5). Dievo pamokytas apaštalas Petras atvėrė išgelbėjimo žinią Cezarėjos šimtininkui, dievobaimingam Kornelijui, o uolusis Paulius, įtikėjęs Kristų, buvo siųstas nešti Gerąją naujieną toli pagonims (Apaštalų darbų 22, 21).

Akivaizdu, kad nuostabiai išsipildė kiekviena šios pranašystės smulkmena. Be jokios abejonės, septyniasdešimties septynetų laikotarpis prasidėjo 457 m. pr. Kr., o baigėsi 34 m. po Kr. Turint šiuos duomenis, nesunku nustatyti ir 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpio pabaigą. Iš dviejų tūkstančių trijų šimtų vakarų ir rytmečių (dienų) atėmus keturis šimtus devyniasdešimt dienų (septyniasdešimt septynetų) gauname tūkstantį aštuonis šimtus dešimt dienų. Pasibaigus keturiems šimtams devyniasdešimčiai dienų, dviejų tūkstančių trijų šimtų vakarų ir rytmečių (dienų) laikotarpis dar tęsis. Nuo 34 m. po Kr. atskaičiavę 1810 metų, gauname 1844 m. po Kr. Taigi Danieliaus knygos 8-ojo skyriaus 14-ame skirsnelyje paminėtų 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis baigiasi 1844 m. Pasibaigus šiam didžiajam pranašiškam laikotarpiui, remiantis Dievo angelo liudijimu, Šventykla bus apvalyta. Taigi šventyklos apvalymas, kuris, kaip visi tikėjo, turėtų įvykti Kristui antrą kartą atėjus, buvo nurodytas tiksliai.

Iš pradžių Mileris ir jo bendraminčiai tikėjo, kad 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis baigsis 1844 m. pavasarį, o pranašystė nurodo tų metų rudenį. Neteisingai suprasta pranašiško laikotarpio pradžia sukėlė nusivylimą ir sumišimą tų, kurie tikėjo, kad Viešpats ateis pavasarį. Tačiau tai nė kiek nesumenkino fakto reikšmės, kuris nurodė, kad 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis baigsis 1844 m. ir tuomet įvyks reikšmingas įvykis - šventykla bus apvalyta.

Mileris pradėjo tyrinėti Šventąjį Raštą, norėdamas įrodyti, kad jis yra Dievo apreiškimas, tačiau negalėjo įsivaizduoti, kad prieis tokių išvadų. Jis pats vos ne vos galėjo patikėti savo tyrinėjimo rezultatais. Tačiau Šventojo Rašto įrodymai buvo per daug aiškūs ir svarūs, kad būtų galima nekreipti į juos dėmesio.

Jis paskyrė Biblijos tyrinėjimui dvejus metus, ir 1818 m. tvirtai įsitikino, jog po dvidešimt penkerių metų ateis Kristus, kad išvaduotų Savo tautą. „Nėra reikalo, - sakė Mileris, - kalbėti apie džiaugsmą, kuris pripildė mano širdį, kai aš galvojau apie šlovingą ateitį ir apie karštą savo sielos troškimą džiaugtis kartu su atpirktaisiais. Dabar Biblija tapo man naujai atskleista Knyga. Aš tikrai turėjau pagrindo džiaugtis. Viskas, kas man atrodė tamsu, paslaptinga ir neaišku joje, išsisklaidė prieš skaisčią šviesą, kuri dabar nušvito iš jos šventų puslapių. Kokia šviesi ir žavi atrodė man toji tiesa! Išnyko visi prieštaravimai ir neatitikimai, kuriuos anksčiau pastebėdavau. Nors dar buvo vietų, kurias aš nevisiškai supratau, tačiau iš Dievo Žodžio į mano aptemdytą protą sklido tokia šviesa, kad jaučiau didžiulį pasitenkinimą tyrinėdamas Šventąjį Raštą, kurio anksčiau nesitikėjau gauti iš jo mokymo“.

„Tvirtai įsitikinęs, kad greitai įvyks Šventojo Rašto išpranašauti reikšmingi įvykiai, ir atsižvelgdamas į įrodymus, kurie paveikė mano protą, - sakė Mileris, - aš vėl pradėjau galvoti apie savo pareigą pasauliui“. Jis suvokė, kad jo pareiga perduoti kitiems gautąją šviesą. Jis žinojo, kad susidurs su netikinčių žmonių pasipriešinimu, tačiau buvo įsitikinęs, jog visi krikščionys džiaugsis, tikėdamiesi susitikti su savo mylimu Išgelbėtoju. Vienintelis dalykas, kurio jis bijojo, buvo tas, kad daugelis, labai nudžiugę, jog artėja šlovingas išvadavimas, priims šį mokymą reikiamai neįsigilinę į Šventąjį Raštą, kad įsitikintų, jog išvadavimas tikrai arti. Todėl jis nesiryžo atvirai pareikšti apie tai, kad nesuklaidintų kitų. Jis vėl peržiūrėjo argumentus, kurie patvirtino jau padarytas išvadas, atidžiai ištyrinėjo painesnes Rašto vietas. Jis pamatė, kad Dievo Žodžio šviesa išsklaido visus prieštaravimus, panašiai kaip saulės spinduliai išsklaido miglą. Praėjo penkeri metai, kol jis visiškai įsitikino savo išvadų teisingumu.

Tada jis dar labiau pajuto pareigą pranešti kitiems tai, ko, jo nuomone, taip aiškiai mokė Šventasis Raštas. „Kai aš užsiiminėjau savo reikalais, - sakė jis, - mano ausyse nuolatos skambėjo žodžiai: Eik ir pasakyk pasauliui apie jam gresiantį pavojų. Aš vis prisimindavau šiuos Šventojo Rašto žodžius: Jei Aš tariu nedorėliui: ‚Nedoras žmogau, tu turi mirti!‘ - o tu nekalbėsi, kad įspėtum nedorėlį mesti savo kelią, tai tas nedorėlis tikrai mirs dėl savo kaltės, tačiau jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos. Bet jei tu perspėsi nedorėlį, kad jis sugrįžtų iš savo kelio, o jis negrįš, tai mirs dėl savo kaltės, o tu išgelbėsi savo gyvastį ‚ (Ezechielio 33, 8.9). Aš jaučiau, kad jei nedorėlius būtų galima veiksmingai įspėti, daugelis atgailautų, o jei jie nebus įspėti, jų kraujo gali būti pareikalauta iš mano rankos“.

Jis pradėjo asmeniškai skelbti savo pažiūras, kai tik jam pasitaikydavo palanki proga; jis meldėsi, kad kas nors iš bažnyčios tarnų suvoktų svarbą to, kas jam atskleista, ir pasišvęstų tai skelbti. Tačiau jam nedavė ramybės įsitikinimas, kad perduoti šį įspėjimą yra jo asmeninė pareiga. Jo ausyse vis skambėjo žodžiai: Eik ir pasakyk apie tai pasauliui, kitaip jo kraujo pareikalausiu iš tavo rankos. Jis laukė devynerius metus, o ši našta vis slėgė jo sielą, kol 1831 m. jis pirmą kartą viešai paskelbė savo įsitikinimus.

Kaip Eliziejus buvo pakviestas nuo lauko darbų tapti pranašu, taip ir Viljamas Mileris buvo pakviestas palikti savo plūgą, kad atvertų žmonėms Dievo Karalystės paslaptis. Labai jaudindamasis jis pradėjo savo darbą ir žingsnis po žingsnio vedė savo klausytojus į priekį, atskleisdamas jiems pranašiškus laikotarpius iki Kristaus antrojo atėjimo. Matydamas, kaip jo žodžiai sužadina vis didesnį susidomėjimą, jis įgijo daugiau jėgų ir drąsos.

Tik atkakliai prašomas tikėjimo brolių, kurių žodžiuose jis išgirdo Dievo kvietimą, Mileris ryžosi viešai išdėstyti savo pažiūras. Tuo metu jam jau buvo penkiasdešimt metų, jis buvo neįpratęs kalbėti viešai, jį slėgė jausmas, kad jis netinkamas šiam darbui. Tačiau jau nuo pat pradžių jo pastangos gelbėti sielas buvo palaimintos. Po pirmosios kalbos įvyko toks religinis prabudimas, kad atsivertė trylika šeimų, išskyrus du žmones. Jį tuoj pat pakvietė kalbėti kitose vietovėse, ir beveik visur jo vargas būdavo apvainikuojamas atnaujintu Dievo darbu. Pradėjo atsiversti nusidėjėliai, krikščionys buvo įkvėpiami labiau pasišvęsti, o deistai ir netikintys buvo priversti pripažinti Biblijos teisingumą ir krikščionių tikėjimą. Tie, su kuriais jis dirbo, liudijo: „Jis paveikė žmones, kuriems niekas kitas negalėjo padaryti įtakos“. Jo pamokslai buvo skirti, kad nukreiptų žmonių dėmesį į didžiąsias religines tiesas ir sustabdytų didėjantį amžiaus supasaulėjimą ir geismingumą.

Beveik kiekviename mieste jo pamokslų dėka atsivertė vienur dešimtys, kitur šimtai žmonių. Daugelyje vietų jam atsivėrė beveik visų denominacijų protestantų bažnyčių durys; kartais jis gaudavo kvietimus skelbti iš kelių religinių susivienijimų atstovų. Viljamas Mileris niekuomet neskelbdavo ten, kur nebūdavo kviečiamas, tačiau netrukus jis jau nebegalėjo patenkinti nė pusės pasipylusių kvietimų. Daugelis tų, kurie nors ir nepritarė jo požiūriui dėl tikslaus Kristaus antrojo atėjimo laiko, vis dėlto įsitikino, kad Kristaus atėjimas artėja, ir tam reikia ruoštis. Kai kuriuose dideliuose miestuose jo darbas padarė didelį poveikį visuomenei. Svaigalų pardavėjai nutraukė prekybą ir pavertė savo parduotuves susirinkimų patalpomis, užsidarė azartinių žaidimų namai, keitėsi bedievių, deistų, universalistų ir net didžiausių nusidėjėlių gyvenimas, nes kai kurie jų jau daugelį metų nelankė bažnyčių. Įvairios religinės bendruomenės beveik kas valandą organizuodavo maldos susirinkimus skirtingose miesto dalyse, o vidurdienį ten pasimelsti ir garbinti Dievą rinkdavosi verslininkai. Susirinkimai vykdavo be perdėto susijaudinimo, vyravo visuotinė rimtis ir iškilmingumas. Kaip ir ankstyvieji reformatoriai, Mileris stengėsi labiau paveikti žmonių protą ir sąžinę neaudrindamas jų jausmų.

1833 m. Mileris gavo oficialų Baptistų bažnyčios, kuriai priklausė, leidimą sakyti pamokslus. Daug šios bažnyčios tarnautojų pritarė jo darbui, taigi dabar jis jau dirbo oficialiai. Jis nuolat keliavo ir sakė pamokslus, nors jo skelbimas iš esmės apsiribojo Naująja Anglija ir vidurio valstijomis. Kelerius metus jis gyveno iš savo lėšų, ir vėliau niekada negaudavo pakankamai pinigų, kad galėtų nukeliauti ten, kur buvo kviečiamas. Taigi jo visuomeninis darbas, už kurį jis nieko negaudavo, buvo jam sunki našta, jo turtas per šį gyvenimo laikotarpį sumažėjo. Jis buvo didelės šeimos galva, ir tik visų šeimos narių taupumo ir darbštumo dėka lėšų pragyvenimui užtekdavo iš ūkio gaunamo pelno.

1833 m., praėjus dvejiems metams po to, kai Mileris pradėjo viešai įrodinėti, kad artėja Kristaus atėjimas, pasirodė dar vienas Išgelbėtojo antrojo atėjimo ženklas, kurį Jis Pats nusakė: „ žvaigždės kris iš dangaus “ (Mato 24, 29). O apaštalas Jonas, pamatęs regėjimą, skelbiantį Dievo dieną, pasakė: „ dangaus žvaigždės ėmė kristi žemėn, tarytum baisaus vėjo purtomas figmedis mestų dar neprinokusius vaisius“ (Apreiškimo 6, 13). Si pranašystė stebinančiai ir įspūdingai išsipildė 1833 m. lapkričio 13 d., kai iš dangaus pabiro didelė meteorų liūtis. Tai buvo didingiausias ir nuostabiausias kada nors užrašytas krintančių žvaigždžių reginys. „Visas dangaus skliautas virš Jungtinių Amerikos Valstijų ištisas valandas buvo tarsi ugninis fejerverkas. Niekada šioje šalyje nuo pirmųjų jos įsikūrimo dienų nebuvo tokio dangaus reiškinio, kuris vieniems kėlė susižavėjimą, kitiems - siaubą ir paniką“. „Šio reginio didingumas ir įspūdingas grožis dar išliko daugelio atmintyje. Jokia liūtis negali susilyginti su šiuo meteorų srautu, kuris, atrodo, pasipylė į žemę iš rytų ir vakarų, šiaurės ir pietų. Trumpai tariant, atrodė, kad visas dangus juda. Tą reiškinį, anot profesoriaus Silimano žurnalo „Journal“, buvo galima stebėti visoje Siaurės Amerikoje. Nuo dviejų valandų nakties iki aušros visiškai giedrame, be debesų danguje matėsi nesiliaujantis spindinčių šviesulių žaismas“.

„Išties jokia kalba nebuvo galima apsakyti šio nuostabaus reginio; nematęs jo, negali pakankamai įsivaizduoti visos didybės. Atrodė, lyg visos dangaus žvaigždės būtų susikoncentravusios viename taške netoli zenito, iš kurio vienu metu žaibo greitumu pasipylė į visas horizonto puses. Ir visa tai nesiliovė: miriadai greitai keitė miriadus, lyg kas būtų specialiai sukūręs jas šiai progai“. „Kažin, ar įmanoma vaizdingiau palyginti šį reginį nei su baisaus vėjo purtomo figmedžio dar neprinokusių vaisių kritimu“.

1833 m. lapkričio 14 d. Niujorko žurnale „Journal of Commerce“ buvo išspausdintas didelis straipsnis apie šį nuostabų reiškinį. Autorius rašė: „Aš manau, kad nė vienas mokslininkas, nė vienas filosofas niekada dar neminėjo ir neaprašė tokio įvykio, koks įvyko vakar naktį. Nors mums sunku suprasti šį žvaigždžių kritimą, bet reikia atminti, kad prieš tūkstantį aštuonis šimtus metų pranašas tiksliai išpranašavo šį reiškinį, o jis išsipildė tikrąja šio žodžio prasme“.

Taigi pasirodė paskutinis Kristaus atėjimo ženklas, dėl kurio Jis Savo mokiniams pasakė: „ visa tai išvydę, žinokite, jog Jis arti, prie slenksčio“ (Mato 24, 33). Po šių ženklų apaštalas Jonas pamatė kitą įvykį: dangus atitrūko tarsi besivyniojantis knygos rietimas, žemė drebėjo, visi kalnai ir salos buvo išjudinti iš savo vietų; bedieviai, siaubo pagauti slėpėsi nuo Žmogaus Sūnaus veido (Apreiškimo 6, 12-17).

Daugelis mačiusiųjų žvaigždžių kritimą, vertino jį kaip ateinančio Teismo ženklą, kaip „didžios ir baisios dienos grėsmingą simbolį, neabejotiną pranašą ir gailestingumo požymį“. Taip žmonių dėmesys buvo nukreiptas į tos pranašystės išsipildymą, ir daugelis buvo paskatinti atsižvelgti į įspėjimą dėl Kristaus antrojo atėjimo.

1840 m. didelį susidomėjimą sukėlė kitos nuostabios pranašystės išsipildymas. 1838 m. Džozajas Ličas, vienas žymiausių dvasininkų, skelbiančių, kad artėja Kristaus antrasis atėjimas, išleido Apreiškimo knygos 9-ojo skyriaus aiškinimą, kuriame nusakė Otomanų imperijos žlugimą. Pasak jo paskaičiavimų, tai turėjo įvykti „1840 m. rugpjūčio mėnesį“, tik prieš kelias dienas prieš tos pranašystės išsipildymą jis rašė: „Jei sutiksime, kad pirmasis laikotarpis - 150 metų - pasibaigė prieš pat Dikozo įžengimą į sostą, leidus turkams, ir kad, pasibaigus pirmajam laikotarpiui, prasidėjo 391 metų ir 15 dienų laikotarpis, kuris baigsis 1840 m. rugpjūčio 11 d., kai turkai nustos viešpatauti Konstantinopolyje. Ir tai, aš galvoju, bus palaikyta atsitiktinumu“.

Aukščiau nurodytu laiku Turkijos atstovai pripažino Europos sąjungininkų globą ir valstybė tapo priklausoma nuo krikščioniškų tautų. Visa tai išsipildė tiksliai pranašystėje numatytu metu. Kai buvo apie tai sužinota, labai daug žmonių įsitikino Milerio ir jo bendradarbių teisingai aiškinamomis pranašystėmis. Tai paspartino adventistų judėjimą. Mokslininkai ir įtakingi žmonės prisijungė prie Milerio, skelbdami Dievo Žodį ir padėdami jam spausdinti leidinius, todėl nuo 1844 m. skelbimo darbas labai išsiplėtė.

Viljamas Mileris intelektualus žmogus, kurio protą ugdė tyrinėjimai ir apmąstymai, susijungęs su išminties Šaltiniu, įgavo dangiškosios išminties. Jis buvo nepriekaištingai sąžiningas, vertas pagarbos, kilnaus būdo ir aukštos moralės žmogus. Jo nuoširdumas ir gerumas derėjo su krikščionišku nuolankumu ir savitvarda, jis buvo atidus ir malonus, visuomet pasiruošęs išklausyti kitų nuomonę ir įvertinti jų argumentus. Jis tikrino visas teorijas ir mokymus Dievo Žodžiu, niekada nesusierzindavo ir nesijaudino, o jo logiškas mąstymas ir nuodugnus Šventojo Rašto žinojimas įgalino atmesti paklydimus ir atskleisti melą.

Tačiau Milerio darbui trukdė įnirtingas pasipriešinimas. Kaip ir ankstyvųjų reformatorių, jo pateiktas tiesas priešiškai sutiko populiarūs religijos mokytojai. Jie negalėjo apginti savo pozicijų Šventuoju Raštu, todėl griebdavosi žmonių padavimų ir pamokymų bei šventųjų tėvų tradicijos. Tiesos apie Kristaus antrąjį atėjimą skelbėjai rėmėsi tik Dievo Žodžio liudijimu. Jų šūkis skelbė: „Biblija ir vien tik Biblija“. Šventojo Rašto oponentai argumentų trūkumą kompensuodavo pajuoka ir pasityčiojimu. Laikas, pinigai, sugebėjimai buvo naudojami, kad apšmeižtų tuos žmones, kurių vienintelis nusižengimas buvo tas, jog jie džiaugsmingai laukė savo Viešpaties sugrįžimo, stengėsi gyventi šventai ir ragino kitus pasiruošti Jo pasirodymui.

Buvo labai stengiamasi atitraukti žmonių mintis nuo Kristaus antrojo atėjimo temos. Viskas buvo padaryta taip, kad pranašysčių, susijusių su Kristaus atėjimu ir pasaulio pabaigos klausimu, tyrinėjimas prilygo nuodėmei, todėl žmonės turėtų gėdytis užsiiminėti tokiais dalykais. Vyraujantis požiūris pakenkė tikėjimui Dievo Žodžiu. Toks mokymas darė žmones netikinčius, todėl daugelis nuėjo keliu, leidžiančiu tenkinti savo nuodėmingus geismus. Už visas ydas blogio mokytojai apkaltino adventistus.

Nors namai prisipildydavo supratingų ir atidžių klausytojų, bet Milerio pavardė retai pasirodydavo religinėje spaudoje. Dažniausiai buvo siekiama jį išjuokti ar apkaltinti. Lengvabūdžiai ir bedieviai, kurstomi religijos mokytojų, griebėsi įžeidžiančių epitetų, niekšiškų ir šventvagiškų sąmojų, kad paniekintų jį ir jo darbą. Žilagalvis vyras, palikęs jaukius namus ir savo lėšomis keliaujantis iš miesto į miestą, iš miestelio į miestelį, nepaliaujamai dirbdamas, kad praneštų pasauliui iškilmingą perspėjimą, jog netoli Teismo diena, buvo pašaipiai pavadintas fanatiku, melagiu ir didžiausiu apgaviku.

Pasipylusios pajuokos, iškraipymai ir įžeidinėjimai sukėlė net pasaulietinės spaudos pasipiktinimą. „Taip lengvabūdiškai ir nepadoriai žiūrėti į tokį svarbų klausimą, kuris gali sukelti baisias pasekmes, - pareiškė pasauliečiai, - tai reiškia ne tik įžeidinėti šio klausimo skelbėjo ir jo šalininkų jausmus, bet ir juoktis iš paskutiniojo Teismo dienos, tyčiotis iš paties Dievo ir niekinti Jo Teismo baisumus“.

Visokio blogio kurstytojas stengėsi ne tik sukliudyti sklisti adventistų žiniai, bet ir sunaikinti patį pranašą. Mileris praktiškai pritaikė Šventojo Rašto tiesas savo klausytojams, smerkdamas jų nuodėmes ir pasitenkinimą savimi, tad jo tiesūs ir aštrūs žodžiai sukėlė priešiškumą. Kartą priešiškai nusiteikę bažnyčios nariai įkalbino prasčiokus nužudyti jį einantį namo po susirinkimo. Tačiau minioje buvo ir šventieji angelai. Vienas jų žmogaus pavidalu paėmė Viešpaties tarną už rankos ir saugiai išvedė iš piktos minios. Milerio darbas dar nebuvo baigtas; šėtonas su savo pasiuntiniais buvo nusivylęs, nes sužlugo jų kėslai.

Nepaisant pasipriešinimo, vis didėjo susidomėjimas adventistų judėjimu. Jei iš pradžių susirinkimus lankė dešimtys ir net šimtai žmonių, tai dabar jų buvo tūkstančiai. Į bažnyčias pasipylė naujai atsivertusiųjų srautas, tačiau netrukus tai sukėlė opozicijos nepasitenkinimą, bažnyčios ėmėsi ryžtingų priemonių prieš tuos, kurie laikėsi Milerio pažiūrų. Šie veiksmai paskatino jį specialiu raštu kreiptis į visų denominacijų krikščionis ir reikalauti, kad tie, kurie tvirtina, jog jo mokymas klaidingas, įrodytų tai Šventuoju Raštu.

„Ar tai, kuo mes tikime, - sakė jis, - nepagrįsta Dievo Žodžiu, kurį jūs patys laikote taisykle, vienintele mūsų tikėjimo ir elgesio taisykle? Ką mes padarėme, kad užsitraukėme tokius piktus kaltinimus iš sakyklos bei spaudos ir kuo remdamiesi jūs nepriimate mūsų [adventistų] į savo bažnyčias ir vengiate bendrauti su mumis? Jei sakome netiesą, įrodykite, kad tai netiesa. Remdamiesi Dievo Žodžiu, įrodykite mums, jog mes klystame. Mes jau esame pakankamai išjuokti, tačiau tai niekada neįtikins mūsų, kad klystame. Mūsų pažiūras gali pakeisti tik Dievo Žodis. Mes priėjome išvados viską apmąstydami ir melsdamiesi, nes radome įrodymus Šventajame Rašte“.

Amžius po amžiaus Dievas siuntė per Savo tarnus pasauliui įspėjimus, kurie visuomet buvo sutinkami panašiai: buvo abejojama ir netikima. Kai prieštvaninio pasaulio nedorumas privertė Dievą užlieti žemę tvanu, Jis pirmiausia atskleidė žmonėms Savo nutarimą, kad jie galėtų pasinaudoti palankia proga ir atsikratytų blogio. Šimtą dvidešimt metų jų ausyse skambėjo balsas, kviečiantis atgailauti ir perspėjantis, kad kitaip Dievas išlies Savo įniršį ir juos sunaikins. Tačiau ši žinia atrodė jiems nepagrįstas prasimanymas, todėl jie netikėjo. Mėgaudamiesi savo nedorumu, jie išjuokė Dievo pasiuntinį, pro pirštus žiūrėjo į jo įtikinėjimus ir net apkaltino jį pernelyg dideliu pasitikėjimu savimi. Kaip drįsta vienas žmogus stoti prieš visus pasaulio galiūnus? Jei Nojaus skelbiama žinia iš tikrųjų teisinga, kodėl tuomet visas pasaulis nepripažįsta jos ir netiki ja? Ką reiškia vieno žmogaus tvirtinimas prieš tūkstančių išmintį! Ne, jie netikės įspėjimu, jie neieškos prieglobsčio laive!

Šaipūnai nurodė gamtos reiškinius: metų laikų seką, mėlyną giedrą dangų, žalius laukus, gaivinamus švelnios nakties rasos ir sušuko: „Ar jis neseka mums pasakų?“ Su panieka jie pavadino teisybės skelbėją pamišėliu fanatiku ir dar įnirtingiau nei anksčiau ieškojo malonumų ir sėjo blogio sėklas. Tačiau jų netikėjimas negalėjo sukliudyti numatytam įvykiui. Dievas ilgai kentė jų nedorumą, suteikdamas pakankamai galimybių atgailauti, tačiau numatytu laiku Jo teismai pasiekė tuos, kurie atmetė Jo malonę.

Kristus paskelbė, kad panašiai bus netikima ir Jo antruoju atėjimu. Kaip Nojaus dienomis žmonės nesirūpino, kol užėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir tada, mūsų Išgelbėtojo žodžiais tariant, kai ateis Žmogaus Sūnus (Mato 24, 39). Kai laikantys save Dievo žmonėmis vienysis su pasauliu, gyvendami jo gyvenimą, ir kartu mėgausis uždraustais malonumais, kai pasaulio prabanga taps bažnyčios prabanga, kai skambės vestuvių varpai ir visi tikėsis ilgų žemiško klestėjimo metų, tuomet staiga, kaip žaibas blyksteli iš dangaus, ateis galas jų šviesioms svajonėms ir apgaulingoms viltims.

Kaip Dievas siuntė Savo tarnus įspėti pasaulį apie artėjantį tvaną, taip Jis siuntė Savo pasirinktus pasiuntinius pranešti apie paskutiniojo Teismo artėjimą. Ir kaip Nojaus amžininkai su panieka išjuokė teisumo skelbėjo pranašystes, taip ir Viljamo Milerio laikais daugelis, netgi tie, kurie skelbėsi Dievo vaikais, juokėsi iš įspėjimo žodžių.

Kodėl mokymas ir skelbimas apie Kristaus antrąjį atėjimą buvo toks nepageidaujamas bažnyčioms? Viešpaties atėjimas nedorėliams atneš vargą ir sielvartą, tuo tarpu teisiesiems jis bus kupinas džiaugsmo ir išpildys jų lūkesčius. Visais amžiais ši didžioji tiesa buvo paguoda Dievo ištikimiesiems. Kodėl ši tiesa kaip ir jos Autorius tapo pažaidos akmeniu ir nuopuolio priežastimi tiems, kurie skelbėsi Jo vaikais? Mūsų Viešpats pažadėjo Savo mokiniams: „Kai nuėjęs paruošiu [jums vietą], vėl sugrįšiu ir jus pas Save pasiimsiu “ (Jono 14, 3). Gailestingas Išgelbėtojas numatė Savo sekėjų vienišumą ir liūdesį, todėl pavedė angelams raminti juos, įtikinti, jog Jis vėl ateis, nors dabar įžengė į dangų. Kai mokiniai stovėjo, įdėmiai žiūrėdami į dangų, kad paskutinį kartą pamatytų savo mylimą Mokytoją, jų dėmesį patraukė angelų žodžiai: Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate Jį matę žengiant į dangų (Apaštalų darbų 1, 11). Angelų paskelbtoji žinia sužadino jiems naują viltį. Mokiniai didelio džiaugsmo kupini, sugrįžo į Jeruzalę. Jie nuolat lankė šventyklą ir šlovino Dievą (Luko 24, 52.53). Jie džiaugėsi ne todėl, kad Jėzus buvo nuo jų atskirtas, o jie palikti kovoti su išbandymais ir pasaulio pagundomis, o dėl to, kad angelai užtikrino, jog Jis vėl ateis.

Ir šiandien žinia apie Kristaus atėjimą turėtų be galo džiuginti mus, kaip ji džiugino Betliejaus piemenis, kai angelai ją paskelbė. Tie, kurie iš tikrųjų myli Išgelbėtoją, turi tik džiaugtis išgirdę žinią, pagrįstą Dievo Žodžiu, kad Tas, su Kuriuo jie sieja savo amžinojo gyvenimo viltis, sugrįžta, tačiau ne tam, kad būtų įžeidinėjamas, niekinamas ir atstumiamas kaip pirmojo Savo atėjimo metu, o šlovingas ir galingas, kad išgelbėtų Savo tautą. Tik nemylintys Išgelbėtojo netrokšta, jog Jis ateitų, ir puikiausias įrodymas to, kad bažnyčios atsimetė nuo Dievo, yra šios Dangaus siųstos žinios sužadintas susierzinimas ir priešiškumas.

Tie, kurie priėmė adventistų mokymą, buvo įkvėpti atgailauti ir nusižeminti prieš Dievą. Iki tol daugelis dar svyravo tarp Kristaus ir pasaulio, tačiau dabar jie jautė, kad reikia galutinai apsispręsti. „Amžinybės dalykai įgavo jiems nepaprastą realumą. Dangus priartėjo prie jų, jie pasijuto kalti prieš Dievą“. Krikščionys buvo pažadinti naujam dvasiniam gyvenimui ir suvokė, kad laikas trumpas ir kad tai, ką jie turi daryti savo artimiesiems, reikia daryti kuo greičiau. Žemiškieji dalykai neteko vertės, jiems atsivėrė amžinybė, ir prieš sielos vertę ir visa, kas susiję su jos amžinąja gerove arba sielvartu, nublanko visi žemiškieji interesai. Dievo Dvasia nusileido ant jų ir suteikė jėgų nuoširdžiausiai kreiptis į savo brolius kaip į nusidėjėlius, kad šie pasiruoštų Dievo dienai. Tylus jų kasdienio gyvenimo liudijimas buvo nuolatinis priekaištas tiems bažnyčios nariams, kurie gyveno formalų krikščionišką, bet nepašventintą gyvenimą. Šie žmonės visiškai nenorėjo, kad jiems kas nors trukdytų ieškoti malonumų, pelnyti pinigus ar trokšti žemiškosios garbės. Todėl prieš adventistų tikėjimą ir jo skelbėjus kilo priešiškumas ir pasipriešinimas.

Kadangi įrodymai, paremti pranašiškais laikotarpiais, pasirodė nepriekaištingi, tiesos priešininkai stengėsi nuvilti jos tyrinėtojus, tvirtindami, jog pranašystės užantspauduotos. Taip protestantai pasuko Romos bažnyčios keliu. Popiežiaus bažnyčia slėpė nuo žmonių Bibliją, o protestantų bažnyčios skelbė, kad negalima suprasti svarbiausios Šventojo Žodžio dalies, ypač tų tiesų, kurios labiausiai susijusios su mūsų laikais.

Dvasininkai ir liaudis paskelbė, kad Danieliaus ir Apreiškimo knygų pranašystės yra nesuvokiamos ir paslaptingos. Tačiau Kristus nukreipė Savo mokinių dėmesį į pranašo Danieliaus žodžius, susijusius su įvykiais, kurie turėjo įvykti jų laikais: „Skaitytojas teįsidėmi!“ (žr. Mato 24, 15) Todėl tvirtinimas, kad Apreiškimo knyga yra paslaptinga, kad jos negalima suprasti, prieštarauja žodžiams, kuriais prasideda ši knyga: Jėzaus Kristaus Apreiškimas, kurį Dievas jam [Jonui] davė, kad jis atskleistų Jo tarnams, kas turi greitai įvykti. Palaiminti pranašystės žodžių skaitytojas ir klausytojai, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta, nes laikas jau arti (Apreiškimo 1, 1-3).

Pranašas sako: „Palaimintas pranašystės žodžių skaitytojas“. Vadinasi, bus tokių, kurie neskaitys, ir šis palaiminimas nėra skirtas jiems. Palaiminti klausytojai. Taip pat bus tokių, kurie atsisakys klausytis visko, kas susiję su pranašystėmis, vadinasi, palaiminimas skirtas ne jiems. Palaiminti, tie, kurie laikosi, kas joje parašyta. Daugelis atsisakys atkreipti dėmesį į Apreiškimo knygos įspėjimus ir paliepimus ir, aišku, dėl to negalės pretenduoti į pažadėtąjį palaiminimą. Visi, kurie juoksis iš pranašysčių ir tyčiosis iš jose iškilmingai pateiktų simbolių, visi, kurie atsisakys pakeisti savo gyvenimo būdą ir nesiruoš Žmogaus Sūnaus atėjimui, nebus palaiminti.

Neatsižvelgdami į Dievo įkvėptą liudijimą žmonės drįsta mokyti, jog Apreiškimo knyga yra neįmenama mįslė, knyga, kurios žmonės negali suprasti. Si knyga yra atskleista paslaptis, atverta knyga. Apreiškimo knygos tyrinėjimas nukreipia žmogaus mintis į pranašo Danieliaus knygos pranašystes, abi šios knygos pateikia svarbiausią Dievo nurodymą žmonėms dėl įvykių pasaulio istorijos pabaigoje.

Pranašui Jonui buvo apreikštos įdomiausios ir labiausiai jaudinančios Bažnyčios išgyvenimų scenos. Jis matė Dievo tautos būseną, gresiančius pavojus, didžiąją kovą ir galutinį išgelbėjimą. Pranašas užrašė paskutiniųjų laikų žinias, kurios subrandins žemės derlių: arba pėdus dangaus aruodams, arba šiaudus naikinančiai ugniai. Jam buvo atskleistos labai svarbios tiesos, ypač dėl paskutiniųjų laikų Bažnyčios, kad tie, kurie nuo paklydimų gręšis į tiesą, žinotų apie jų laukiančius pavojus ir kovas. Niekas neturi likti tamsoje, nežinoti to, kas laukia Žemės.

Ar galima paaiškinti tokį plačiai paplitusį vienos svarbiausių Šventojo Rašto dalių nepaisymą? Kodėl vyrauja toks nenoras tyrinėti jos mokymus? Paslėpti nuo žmonių tai, kas atskleidžia tamsos kunigaikščio apgaules, yra iš anksto apgalvotų jo pastangų vaisius. Numatydamas, kad bus kovojama su Apreiškimo knygos tyrinėjimu, Kristus Apreiškėjas, paskelbė, kad visi, kurie skaitys, klausysis ir laikysis pranašystės žodžių, bus palaiminti.