19. Šviesa pro tamsą

Visais amžiais bet kuri reformacija, kurią atlieka Dievas žemėje, bet kurie religiniai judėjimai, kuriems Jis vadovauja, stebėtinai panašūs. Dievo santykiai su žmonėmis nekinta, o svarbiausius dabarties judėjimus palaiko ankstesnių judėjimų patirtis, todėl Bažnyčios ankstesniųjų amžių išgyvenimai yra nepaprastai vertingi mūsų laikams.

Jokia tiesa nėra aiškiau išdėstyta Biblijoje nei ta, kad Dievas per Šventąją Dvasią vadovauja Savo tarnams žemėje vykdantiems didįjį išgelbėjimo darbą. Žmonės yra įrankiai Dievo rankose, kuriuos Jis panaudoja Savo malonei ir gailestingumui teikti. Kiekvienam žmogui pavestas skirtingas darbas, kiekvienam duotas tam tikras šviesos saikas, pritaikytas jo laikų poreikiams, jo pakanka, kad Dievo jam pavestas darbas būtų atliktas. Tačiau nė vienas žmogus, kurį pagerbė Dangus, niekada iki galo nesuprato Didžiojo Išgelbėjimo Plano arba Dievo ketinimų jo laikams. Žmonės nevisiškai supranta, ko siekia Dievas, pavesdamas jiems vienokį ar kitokį darbą, jie nesuvokia, kokia reikšminga toji žinia, kurią jie skelbia Jo vardu.

„Argi gali suvokti Dievo paslaptį? Argi gali išžvalgyti Visagalio gelmes? Juk Mano mintys - ne jūsų mintys, o Mano keliai - ne jūsų keliai, - tai VIEŠPATIES žodis. - Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip Mano keliai viršija jūsų kelius ir Mano mintys - jūsų mintis. Atminkite, Aš - Dievas, ir nėra tokio kaip Aš. Apreiškiu pabaigą nuo pat pradžios, iš anksto paskelbiu, kas dar įvyks. Tariu: ‚Mano užmojis bus įvykdytas!‘“ (žr. Jobo 11, 7; Izaijo 55, 8.9; 46, 9.10)

Net ir pranašai, kurie buvo Šventosios Dvasios ypatingai apšviesti, nevisiškai suvokė visos jų gautų apreiškimų svarbos. Jų reikšmė amžius po amžiaus turėjo būti atskleista Dievo vaikams, kurie, atsiradus būtinybei, rastų pamokymus apreiškimuose.

Rašydamas apie išgelbėjimą, kurį atskleidžia Evangelija, apaštalas Petras sako: „Šito išganymo ieškojo ir jį tyrinėjo pranašai, kurie ir pranašavo apie jums skirtąją malonę. Jie nagrinėjo, kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia, išpranašavusi Kristaus kentėjimus ir juos lydinčią šlovę. Jiems buvo apreikšta, kad jie ne sau, bet jums tarnauja tuo, ką dabar jums atskleidė Evangelijos skelbėjai, iš dangaus pasiųstos Šventosios Dvasios galia“ (1 Petro 1, 10-12).

Nors pranašai iki galo nesuprato jiems atskleistų dalykų, jie nuoširdžiai stengėsi perduoti visą šviesą, kurią Dievas malonėjo jiems apreikšti. Jie ieškojo ir tyrinėjo, nagrinėjo, kurį ir kokį laiką nurodė juose veikianti Kristaus Dvasia. Kokia pamoka Dievo tautai, gyvenančiai krikščioniškoje eroje, kurios gerovei šios pranašystės buvo duotos per tarnus pranašus! Pranašams buvo apreikšta, kad jie ne sau, bet jums tarnauja tuo. Atkreipkite ypatingą dėmesį į šventus Dievo vyrus, kurie ieškojo ir tyrinėjo apreiškimus, liudijančius jiems apie būsimas kartas. Palyginkite jų šventą uolumą su nerūpestingu ir abejingu vėlesnių amžių išrinktųjų požiūriu į šias Dangaus dovanas. Tai priekaištas tuštybę ir pasaulį mylinčiųjų abejingumui, kurie skelbia, kad pranašysčių negalima suprasti!

Riboti žmonių protai negali pakankamai įvertinti Beribio nutarimus ir Jo ketinimus, tačiau suprasti ir priimti dangiškąsias žinias dažnai trukdo paklydimai arba aplaidumas. Neretai žmonių ir net Dievo tarnų protai būna taip aptemdyti kitų nuomone, tradicija ir netikrais mokymais, kad jie tik iš dalies sugeba suvokti didžiąsias Jo Žodyje atskleistas tiesas. Taip atsitiko ir Kristaus mokiniams, nors tuo metu Pats Išgelbėtojas dar buvo su jais. Dėl visuotinio požiūrio į Mesiją kaip žemiškąjį karalių, kurio vadovaujamas Izraelis pasieks pasaulinę galybę, jie negalėjo suprasti Jo žodžių apie Jo Paties kančias ir mirtį.

Pats Kristus siuntė juos su tokia žinia: „ atėjo metas ir prisiartino Dievo Karalystė. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija!“ (plg. Morkaus 1, 15) Ši žinia buvo pagrįsta Danieliaus knygos 9-ojo skyriaus pranašyste. Angelas paskelbė, kad šešiasdešimt devyni septynetai tęsis iki Pateptojo Vado, todėl mokiniai džiaugsmingai ir viltingai laukė, kada Mesijas įkurs Savo Karalystę Jeruzalėje ir valdys visą žemę.

Jie skelbė žinią, kurią jiems pavedė Kristus, nors patys nebuvo įsisąmoninę jos reikšmės. Nors jų žinia rėmėsi Danieliaus pranašyste (9, 25), bet jie nepastebėjo, kad to paties skyriaus kitoje dalyje parašyta apie Mesijo mirtį. Nuo pat vaikystės jų širdys laukė būsimos žemiškosios karalystės šlovės, tai neleido jiems gerai suprasti pranašystės detalių ir Kristaus žodžių.

Jie atliko savo pareigą ir paskelbė žydų tautai, kad jiems siūloma malonė. Tuo metu, kai tikėjosi pamatyti savo Viešpatį įžengiantį į Dovydo sostą, jie tapo liudytojais to, kaip Jį sučiupo, kankino, tyčiojosi iš Jo, nuteisė ir užkėlė ant Golgotos kryžiaus. Neviltis ir sielvartas spaudė mokinių širdis tomis dienomis, kai jų Viešpats ilsėjosi kape.

Kristus atėjo tiksliai pranašystės nurodytu laiku ir būdu. Šventojo Rašto liudijimas išsipildė su visomis detalėmis. Kristus paskelbė išgelbėjimo žinią, ir Jo žodis dvelkė galybe. Jo klausytojų širdys buvo patikintos, kad ši žinia atsiųsta iš Dangaus. Dievo Žodis ir Dvasia patvirtino Dieviškąją Jo Sūnaus misiją.

Mokiniai kaip ir anksčiau be galo mylėdami savo Mokytoją liko ištiki Jam. Tačiau vis dėlto jų mintys buvo aptemdytos netikrumo ir abejonių. Tuomet sielvartaudami jie neprisiminė Kristaus žodžių, susijusių su Jo kančia ir mirtimi. Jeigu Jėzus iš Nazareto iš tikrųjų būtų Mesijas, ar jie būtų įstumti į tokį liūdesį ir neviltį? Šis klausimas kankino jų sielas, kai Išgelbėtojas gulėjo kape. Taip slinko nevilties sabatos valandos; tai buvo diena, kuri tęsėsi nuo Jo mirties iki prisikėlimo.

Nors liūdesio naktis apgaubė šiuos Jėzaus sekėjus, tačiau jie nebuvo palikti likimo valiai. Pranašai sakė: „ nors sėdžiu tamsybėje, VIEŠPATS - mano šviesa. Jis išves mane į šviesą, ir aš regėsiu Jo teisumą. Tau [Viešpatie] ir pati tamsa nėra tamsi, ir naktis šviečia kaip diena. Tamsa ir šviesa Tau yra tas pat“ (žr. Michėjo 7, 8.9; Psalmių 139, 12). Dievas lyg šviesa, šviečianti tamsoje doriesiems (Psalmių 112, 4). Jis pasakė: „Aš vesiu keliaujančius akluosius, keliais nežinomais juos vesiu. Tamsą jiems paversiu šviesa, o vingiuotus kelius ištiesinsiu. Visa tai darau dėl jų; jų Aš neapleisiu“ (Izaijo 42, 16).

Kiekvienas žinios žodis, kurią Viešpaties vardu skelbė mokiniai, išsipildė, įvykiai atsitiko žinios nurodytu laiku. „Atėjo metas ir prisiartino Dievo Karalystė“, - skelbė jie. Kai pasibaigė šešiasdešimt devyni septynetai, kurie, pasak Danieliaus knygos 9-ojo skyriaus, tęsis iki Mesijo, Pateptojo, atėjimo, - Kristus gavo Dvasios patepimą, kai buvo Jono pakrikštytas Jordano upėje. Dievo Karalystė, kuri jau prisiartino, buvo įkurta Kristaus mirtimi. Ši Karalystė nebuvo žemiškoji Karalystė, kaip žydai buvo išmokyti tikėti. Ji taip pat nebuvo ta busimoji nemirtinga karalystė, kuri bus įkurta, kai karalystė, valdžia ir didybė visų karalysčių po dangumi bus atiduota Aukščiausiojo šventiesiems. Tai amžina Karalystė, kurioje visos valdžios jiems tarnaus ir paklus (Danieliaus 7, 27). Biblijoje pavartotas posakis Dievo Karalystė skirtas nurodyti ir Malonės Karalystę, ir Šlovės Karalystę. Malonės Karalystę apaštalas Paulius aprašo Laiške hebrajams. Nurodęs Kristų kaip gailestingąjį Užtarėją, Kuris atjaučia mūsų silpnybes, apaštalas sako: „Todėl visiškai pasitikėdami artinkimės prie malonės sosto, kad patirtume gailestingumą ir rastume malonę “ (Hebrajams 4, 15.16). Malonės sostas simbolizuoja Malonės Karalystę, nes sostas reiškia Karalystę. Daugeliui Savo palyginimų Kristus vartoja posakį Dangaus Karalystė, kad nurodytų Dieviškosios malonės darbą žmonių širdyse.

Garbės sostas simbolizuoja Šlovės Karalystę. Apie šią Karalystę Kristus kalba: „Kai ateis Žmogaus Sūnus Savo šlovėje ir kartu su Juo visi angelai, tada Jis atsisės Savo garbės soste. Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės “ (Mato 25, 31.32). Tai ateities Karalystė. Ji nebus įkurta iki Kristaus antrojo atėjimo.

Malonės Karalystė buvo įkurta tuoj pat po to, kai žmogus nusidėjo, kai buvo sudarytas nusikaltusios žmonijos Išgelbėjimo Planas. Malonės Karalystė ėmė egzistuoti tik dėl šio Plano ir Dievo pažado, vis dėlto tikėdami žmonės galėjo tapti jos pavaldiniais, nors faktiškai ją įtvirtino tik Kristaus mirtis. Net pradėjęs Savo žemiškąją misiją, prislėgtas žmonių užsispyrimo ir nedėkingumo, Išgelbėtojas galėjo nepaaukoti Savęs ant Golgotos kalno. Getsemanėje kančių taurė drebėjo Jo rankoje. Net tuomet Jis galėjo nusibraukti prakaitą tarsi tiršto kraujo lašus nuo Savo kaktos ir palikti nusidėjusią žmoniją žūti dėl jos nedorumo. Jeigu Jis būtų taip padaręs, nusidėję žmonės niekada nebūtų išgelbėti. Tačiau, kai Išgelbėtojas atidavė Savo gyvybę ir paskutiniuoju atodūsiu sušuko: „Atlikta!“ , tapo aišku, kad Išgelbėjimo Planas bus įvykdytas. Buvo patvirtintas nusidėjusiai porai Edene duotas pažadas juos išgelbėti. Taigi buvo įkurta Malonės Karalystė, kuri iki to laiko egzistavo tik kaip Dievo pažadas.

Kristaus mirtis, kuri mokiniams atrodė kaip galutinis vilčių sudužimas, buvo tas įvykis, kuris amžiams įtvirtino Malonės Karalystę. Nors Kristaus mirtis ir sukėlė jiems žiaurų nusivylimą, bet kartu aiškiai įrodė, kad jų tikėjimas buvo teisingas. Įvykis, atnešęs jiems tiek liūdesio ir nusivylimo, atvėrė vilties duris visiems Adomo vaikams, su šiuo įvykiu visais amžiais siejosi visų ištikimų Dievui busimasis gyvenimas bei amžinoji laimė.

Be galo gailestingo Dievo ketinimai išsipildė, nors mokiniai ir buvo nusivylę. Jų širdis buvo užkariavusi Dieviškoji malonė ir mokslo galia To, apie Kurį kalbėjo: „Niekados žmogus nėra taip kalbėjęs!“ , vis dėlto prie gryno meilės Jėzui aukso prisidėjo žemiškojo išdidumo ir savanaudiškų ambicijų priemaišos. Netgi po Paskutiniosios Vakarienės aukštutiniame kambaryje tą iškilmingą valandą, kai jų Mokytoją jau dengė Getsemanės šešėlis, tarp mokinių kilo ginčas, kuris iš jų galėtų būti laikomas didžiausiu (Luko 22, 24). Jie svajojo apie sostą, karūną ir šlovę, kai jau artėjo gėdos ir sielos kančios valanda sode, teismo salė ir Golgotos kryžius. Jų išdidžios širdys ir žemiškosios šlovės troškimas privertė labai tvirtai laikytis klaidingo to meto mokymo ir nepaisyti Išgelbėtojo žodžių, kurie nurodė tikrąją Jo Karalystės kilmę, kančias ir mirtį. Šie suklydimai sukėlė išbandymą, skausmingą, bet reikalingą išbandymą, kad jie pasitaisytų. Nors mokiniai neteisingai suprato jiems pavestą žinią ir puoselėjo nepagrįstus lūkesčius, tačiau jie skelbė Dievo įspėjimą, todėl Viešpats atlygino jiems už ištikimybę ir paklusnumą. Jiems buvo patikėtas darbas skelbti visoms tautoms šlovingą žinią apie prisikėlusįjį Viešpatį. Tam darbui juos gerai parengė išgyventas skausmingas patyrimas.

Prisikėlęs Jėzus pasirodė Savo mokiniams pakeliui į Emausą ir, pradėjęs Moze, primindamas visus pranašus, aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie Jį pasakyta (Luko 24, 27). Mokinių širdys pradėjo stipriau plakti, o tikėjimas buvo sužadintas iš naujo. Dar prieš tai, kai Jėzus atsiskleidė jiems, jie atgimė gyvai vilčiai. Jėzus norėjo apšviesti jų supratimą ir sutvirtinti jų tikėjimą tvirčiausiu pranašų žodžiu. Jis troško, kad tiesa giliai įsišaknytų jų sąmonėje ne tik todėl, kad Pats ją paliudijo, bet ir todėl, kad neginčijami įrodymai yra pateikti apeiginio Įstatymo simboliuose, atspindžiuose ir Senojo Testamento pranašystėse. Kristaus sekėjai privalėjo turėti motyvuotą tikėjimą, būtiną ne tik jiems patiems, bet ir tam, kad galėtų nešti žinią apie Kristų visam pasauliui. Todėl kaip pirmąjį žingsnį perteikiant šią žinią Jėzus nurodė mokiniams Mozę ir Pranašus. Taip prisikėlęs Kristus paliudijo Senojo Testamento vertę ir svarbą.

Kokia permaina įvyko mokinių širdyse, kai jie vėl matė mylimą Savo Mokytojo veidą! (Luko 24, 32) Jie iš naujo visiems laikams rado Tą, apie Kurį rašė Mozė Įstatyme ir pranašai. Abejonės, skausmas, sielvartas ir neviltis užleido vietą tikrumui ir neaptemdytam tikėjimui. Todėl nenuostabu, kad po to, kai Jis įžengė į dangų jie nuolat lanke šventyklą ir šlovino Dievą. Žmonės, kurie žinojo tik apie gėdingą Išgelbėtojo mirtį, tikėjosi jų veiduose pamatyti liūdesį ir vilčių žlugimą, tačiau pamatė džiaugsmą ir triumfą. Mokiniai buvo gerai parengti savo darbo pradžiai. Jie išgyveno sunkiausią išbandymą, kokį tik galėjo patirti, kai jiems atrodė, kad viskas prarasta, pergalingai išsipildė Dievo Žodis. Ar galėjo dabar kas nors palaužti jų tikėjimą ir užgesinti meilės ugnį? Nors jie labai liūdėjo, bet turėjo didelę paguodą ir viltį, kuri buvo tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras (Hebrajams 6, 18.19). Jie buvo Dievo išminties ir galios liudytojai ir buvo tikri, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei kunigaikštystės, nei dabartis, nei ateitis, nei galybės, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negales jų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Romiečiams 8, 38.39). „Tačiau visa mes lengvai nugalime per Tą, - sakė jie, - Kuris mus pamilo“ (Romiečiams 8, 37). Viešpaties Žodis išlieka per amžius. Tai kas pasmerksi Ar Kristus Jėzus, Kuris numirė, bet buvo prikeltas, Kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! (1 Petro 1, 25; Romiečiams 8, 34)

Viešpats pasakė: „Mano tauta nebebus gėdinama per amžius“ (Joelio 2, 26). Ašaros gali lietis visą naktį, bet džiaugsmas ateina su aušra (Psalmių 30, 6). Kai Išgelbėtojo prisikėlimo dieną mokiniai sutiko Jį, jų širdys degė klausantis Jo žodžių, jie žiūrėjo į Jo galvą, rankas ir kojas, kurios buvo sužeistos dėl jų. Prieš Savo žengimą dangun Jėzus išvedė juos iš Betanijos ir, pakėlęs rankas palaimino juos, tuomet liepė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“, be to, pridūrė: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (Morkaus 16, 15; Mato 28, 20). Kai per Sekmines nužengė žadėtasis Globėjas, mokinius apgaubė jėga iš aukštybių, o tikinčiųjų sielos virpėjo nuo juntamo įžengusio į dangų Viešpaties artumo. Nors, kaip ir Jo, jų kelias vedė per aukas ir kančias, ar galėjo jie iškeisti tarnavimą Jo malonės Evangelijai ir teisumo vainiką, pažadėtą Jam atėjus, į žemiškojo sosto šlovę, kuri buvo jų viltis pirmosiomis darbo dienomis? Tas, Kuris Savo jėga, veikiančia mumyse, gali padaryti nepalyginti daugiau, negu mes prašome ar išmanome, suteikė jiems kartu su Savo kentėjimais ir Savo džiaugsmą daugybę Savo vaikų nuvesti į garbę, neapsakomą džiaugsmą ir visa pranokstančią amžinąją garbę, su kuria palyginus, anot apaštalo Pauliaus, lengvas dabartinis mūsų vargas nieko nereiškia.

Išgyvenimai tų, kurie skelbė žinią apie Kristaus antrąjį atėjimą, buvo panašūs į mokinių išgyvenimus, kurie skelbė Karalystės Evangeliją pirmą kartą Mesijui atėjus. Mokiniai skelbė: „Atėjo metas ir prisiartino Dievo Karalystė“. Panašiai ir Viljamas Mileris su savo bendradarbiais teigė, kad Biblijoje nurodytas ilgiausias ir paskutinis pranašiškas laikotarpis baigiasi, artinasi Teismo valanda ir netrukus ateis amžinoji Karalystė. Jėzaus mokinių skelbiamas laikas rėmėsi septyniasdešimtimi Danieliaus pranašystės 9-ame skyriuje nurodytų septynetų. Todėl Mileris ir jo bendradarbiai teigė, jog Danieliaus 8, 14 pranašystės nurodytas 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis, į kurį įeina septyniasdešimties septynetų laikotarpis, baigiasi. Ir vienų, ir kitų skelbiama žinia rėmėsi to paties didžiojo pranašiškojo laikotarpio skirtingų dalių išsipildymu.

Kaip ir pirmieji mokiniai, Mileris ir jo bendradarbiai patys iki galo nesuprato jų skelbiamos žinios. Nuo seno vyraujantys bažnyčios paklydimai kliudė jiems teisingai išsiaiškinti vieną svarbų pranašystės klausimą. Todėl, nors jie ir skelbė pasauliui Dievo jiems pavestą žinią, tačiau neteisingai supratę jos esmę išgyveno didelį nusivylimą.

Kalbėdamas apie Danieliaus knygos 8-ojo skyriaus 14-ojo skirsnelio pranašiško dviejų tūkstančių trijų šimtų vakarų ir rytmečių laikotarpį, po kurio „šventykla bus apvalyta“, Mileris, kaip buvo paminėta, pritaikė bendrai priimtą požiūrį, kad šventykla yra žemė. Jis tikėjo, jog šventyklos apvalymas reiškė žemės apvalymą ugnimi, atėjus Viešpačiui. Todėl, kai vėliau jis nustatė, kad 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpio pabaiga buvo aiškiai išpranašauta, priėjo išvados, jog šio laikotarpio pabaiga nurodo Kristaus antrojo atėjimo laiką. Jis suklydo, nes laikėsi bendrai priimto požiūrio, kas yra šventykla.

Apeigų sistemoje, kuri buvo Kristaus aukos ir kunigystės šešėlis, šventyklos apvalymas buvo baigiamoji tarnystė, kurią atlikinėjo metų gale vyriausiasis kunigas. Tai buvo baigiamasis atpirkimo darbo veiksmas - Izraelio tautos nuodėmių panaikinimas. Jis simbolizavo baigiamąją mūsų Vyriausiojo Kunigo tarnystę danguje, naikino Jo tautos nuodėmes, užrašytas dangaus knygose. Tai apima teisminį tyrimą ir nuosprendžio skelbimą, po kurio ateis Kristus dangaus debesyse su didžia galybe ir šlove. Kol Jis ateis, bus peržiūrėtos visos bylos. Jėzus sako: „Štai Aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus“ (Apreiškimo 22, 12). Apie šį teismo darbą prieš Kristaus antrąjį atėjimą skelbia Pirmojo angelo žinia Apreiškimo 14, 7: „Bijokite Dievo ir atiduokite Jam pagarbą, nes atėjo Jo teismo valanda“.

Skelbusieji šį įspėjimą pranešė reikiamą žinią reikiamu metu. Nors pirmieji mokiniai, remdamiesi Danieliaus knygos 9-uoju skyriumi, teigė: „Atėjo metas ir prisiartino Dievo Karalystė“, tačiau jie nesugebėjo suvokti, kad tame pačiame tekste buvo išpranašauta Mesijo mirtis. Panašiai ir Viljamas Mileris su savo bendradarbiais, remdamiesi Danieliaus 8, 14 ir Apreiškimo 14, 7 tekstais, skelbė žinią, tačiau nesuprato, jog Apreiškimo 14-ame skyriuje buvo pateiktos ir kitos žinios, kurios taip pat turi būti paskelbtos prieš ateinant Viešpačiui. Kaip mokiniai suklydo dėl Karalystės atėjimo, pasibaigus septyniasdešimties septynetų laikotarpiui, taip ir adventistai suklydo dėl įvykio, kuris turėjo įvykti, pasibaigus 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpiui. Ir vieni, ir kiti suklydo todėl, kad laikėsi bendrai priimtų pažiūrų, kurios sukliudė suprasti tiesą. Ir mokiniai, ir Mileris vykdė Dievo valią, skelbdami jiems Dangaus pavestas žinias. Tačiau ir mokiniai, ir Mileris dėl to, kad neteisingai suprato skelbiamą žinios prasmę, patyrė nusivylimą.

Vis dėlto Dievas įvykdė Savo gerą sumanymą, leisdamas, kad įspėjimas apie Teismą būtų paskelbtas kaip tik taip. Artinosi didingoji diena, todėl Apvaizda leido, kad Jo vaikai pereitų tam tikro meto išbandymą, kad būtų atskleistos jų širdžių mintys. Ši žinia turėjo išbandyti ir apvalyti Bažnyčią. Žmonės patys turėjo įsitikinti, kas traukė jų širdį labiau - pasaulis ar Kristus ir Dangus. Jie tvirtino, kad myli Išgelbėtoją, todėl dabar turėjo įrodyti savo meilę. Ar jie buvo pasiruošę atsisakyti žemiškųjų vilčių ir siekių, kad džiaugsmingai sveikintų savo Viešpaties atėjimą? Ta žinia turėjo padėti jiems suprasti savo tikrąją dvasinę būseną. Ši žinia buvo siųsta gailestingai tikintis, kad atgailaujantys ir nusižeminę žmonės ieškos Viešpaties.

Nors jie patyrė nusivylimą, kuris kilo neteisingai supratus žinią, bet tai turėjo pasitarnauti jų gerovei. Nusivylimas išbandė širdis tų, kurie manė, jog priėmė įspėjimą. Ar nusivylę jie išsilaikys, ar neatsisakys pasitikėti Dievo Žodžiu? Galbūt melsdamiesi ir nusižeminę stengsis suprasti, kur suklydo ir neteisingai suprato pranašystę? Kas priėmė žinią iš baimės, pagautas valandėlės polėkio ar impulso? Kiek žmonių graužė abejonės ir netikėjimas? Daugelis kalbėjo apie savo meilę Viešpačiui, teigė, kad laukia Jo atėjimo. Kai pasaulis tyčiosis iš jų ir priekaištaus, kai jie patirs nusivylimą dėl to, kad neišsipildė jų lūkesčiai, ar neišsižadės tuomet jie savojo tikėjimo? Ar jie neatmes tiesų, kurias patvirtina aiškiausias Dievo Žodžio liudijimas dėl to, kad ne iš karto suprato Viešpaties sumanymus dėl jų?

Šis išbandymas turėjo atskleisti tvirtą pasitikėjimą tų, kurie iš tikrųjų tikėdami pakluso Dievo Žodžio mokymui ir Šventajai Dvasiai. Šis išgyvenimas turėjo jiems parodyti, kaip pavojinga priimti žmonių teorijas ir aiškinimus, užuot padarius Bibliją savo aiškintoju. Tikėjimo vaikų sutrikimas ir liūdesys, kaip jų suklydimo pasekmė, turėjo padėti ištaisyti klaidas. Šis išgyvenimas turėjo paskatinti rūpestingiau tyrinėti pranašų žodį, išmokti stropiau tyrinėti savo tikėjimo pagrindą ir atmesti viską, kas nepagrįsta tiesos Žodžiu, nors ir būtų plačiai priimta krikščioniškame pasaulyje.

Kaip ir pirmieji mokiniai, tikintieji tik vėliau supras tai, kas jiems nebuvo aišku išbandymo metu. Kai jie pamatys Viešpaties skirtą pabaigą, supras, kad per išmėginimus, nors ir įvykusius dėl jų suklydimų, tiksliai išsipildė Dievo meilės sumanymai. Palaimintų išgyvenimų dėka jie sužinos, kad Viešpats yra kupinas užuojautos ir gailestingumo, visi Jo takai - tai ištikimoji meilė ir tiesa visiems, kurie laikosi Jo Sandoros ir paklūsta Jo įsakams.