2. Persekiojimai pirmaisiais amžiais

Kai Jėzus atskleidė mokiniams Jeruzalės likimą ir Savo antrojo atėjimo įvykius, Jis taip pat išpranašavo Savo tautos išgyvenimus nuo to momento, kai Jis išsiskirs su jais, iki Savo sugrįžimo su didžia galybe ir šlove jų išvaduoti. Nuo Alyvų kalno Išgelbėtojas matė audras, kurios tuoj užgrius apaštališkąją Bažnyčią, o žiūrėdamos toliau į ateitį Jo akys įžvelgė nuožmius, niokojančius uraganus, kurie turėjo pasiekti Jo sekėjus per ateinančius tamsos ir persekiojimo amžius. Keliais sukeliančiais pagarbią baimę sakiniais Jis išpranašavo dalią, pasaulio valdovų paskirtą Dievo Bažnyčiai (Mato 24, 9.21.22). Kristaus sekėjai turi žengti tuo pačiu pažeminimo, paniekinimo ir kančių keliu, kuriuo ėjo jų Moky-tojas. Priešiškumas, kilęs prieš pasaulio Atpirkėją, pasireikš prieš visus, kurie tikės Jo vardu.

Ankstyvosios Bažnyčios istorija liudija, kad Išgelbėtojo žodžiai pildosi. Žemės ir pragaro jėgos išsirikiavo kautynių rikiuote prieš Kristų Jo sekėjų asmenyje. Pagonys numatė: jei triumfuos Evangelija, jų šventovės ir aukurai bus nušluoti nuo žemės paviršiaus, todėl jie sutelkė savo pajėgas, kad sunaikintų krikščionybę. Įsižiebė persekiojimų ugnis. Iš krikščionių buvo atimtas jų turtas, jie buvo išvaryti iš namų. Jie ištvėrė didžių kentėjimų kovą. Jie turėjo iškęsti patyčias ir plakimus, taip pat pančius ir kalėjimą (Hebrajams 10, 32; 11, 36). Daugelis paženklino savo liudijimus krauju. Kilmingieji ir vergai, turtingieji ir vargšai, mokyti ir neišmanėliai buvo vienodai žudomi be pasigailėjimo.

Šie persekiojimai prasidėjo Nerono laikais, maždaug tuo metu, kai apaštalas Paulius tapo kankiniu, ir tęsėsi per amžius stipriau ar silpniau. Krikščionys buvo neteisingai kaltinami baisiausiais nusikaltimais ir paskelbiami didžiausių nelaimių - bado, žemės drebėjimų ir maro - priežastimi. Kadangi jie tapo visuotinės neapykantos ir įtarinėjimų objektai, skundėjai buvo pasirengę dėl pasipelnymo išduoti ir nekaltuosius. Jie buvo nuteisiami kaip maištininkai prieš valstybę, kaip religijos ir visuomenės priešai. Daugelis buvo atiduoti laukiniams žvėrims ar gyvi sudeginti amfiteatruose. Kai kurie buvo nukryžiuojami, kiti apsiaučiami laukinių žvėrių kailiais ir įvedami į areną, kad juos sudraskytų šunys. Jų bausmė dažnai tapdavo visuotinių švenčių pagrindine pramoga. Minios susirinkdavo pasigėrėti tuo reginiu, kad palydėtų mirštančiųjų agonijas juoku ir plojimais.

Kur tik beieškotų prieglobsčio, Kristaus sekėjai buvo medžiojami kaip plėšrūs žvėrys. Jie buvo priversti slėptis apleistose ir negyvenamose vietose. Jie buvo akmenimis mušami, pjūklais pjaustomi, kalavijo kirčiais žudomi, klajojo prisidengę avikailiais ar ožkenomis, vargo, kentė priespaudą ir kankinimus. Jie, kurių pasaulis nebuvo vertas, slapstėsi dykumose, kalnuose, olose ir žemės plyšiuose (Hebrajams 11, 37.38). Katakombos tapo prieglobsčiu tūkstančiams. Po kalvomis ir uolomis aplink Romos miestą po žeme buvo iškastos ilgos galerijos. Už miesto sienų mylias tęsėsi tamsus ir painus koridorių tinklas. Šiose požeminėse slėptuvėse Kristaus sekėjai laidojo savo mirusiuosius. Kai būdavo įtariami ar paskelbiami už įstatymo ribų, čia jie rasdavo sau namus. Kai gyvybės Davėjas pažadins tuos, kurie kovojo gerąją tikėjimo kovą, daug nukankintųjų dėl Kristaus išeis iš šių tamsių ir niūrių urvų.

Žiauriai persekiojami šie Jėzaus liudytojai nesutepė savo tikėjimo. Nors iš jų buvo atimti elementarūs patogumai ir saulės šviesa, o namais tapo tamsus, bet draugiškas žemės prieglobstis, jie nesiskundė. Tikėjimo, kantrybės ir vilties žodžiais jie drąsino vienas kitą iškęsti nepriteklius ir vargus. Prarasta žemiška palaima negalėjo priversti jų išsižadėti tikėjimo Kristumi. Išgyvenimai ir persekiojimai kas žingsnis artino juos prie ramybės ir atlygio dienos.

Kaip ir ankstesnieji Dievo tarnai, daugelis buvo kankinami ir atsisakė laisvės, kad laimėtų prakilnesnį prisikėlimą (Hebrajams 11, 35). Jie prisiminė savo Mokytojo žodžius, kad, persekiojami dėl Kristaus, jie turėtų nepaprastai džiaugtis, nes jiems bus gausiai atlyginta danguje; lygiai taip kadaise persekiojo ir pranašus. Jie džiaugėsi, kad tapo verti kentėti už tiesą. Iš liepsnojančių laužų girdėjosi pergalingos giesmės. Tikėdami ir žvelgdami aukštyn, jie matė Kristų ir angelus, palinkusius iš dangaus, kad įdėmiai stebėtų jų ryžtą ir džiaugtųsi ištverme. Nuo Dievo sosto skambėjo balsas: „Būk ištikimas iki mirties, ir Aš tau duosiu gyvenimo vainiką!“ (Apreiškimo 2, 10)

Veltui šėtonas stengėsi sunaikinti Kristaus Bažnyčią smurtu. Didžioji kova, kurios metu Jėzaus mokiniai atidavė gyvybę, nenutrūko ir tuomet, kai ištikimieji vėliavnešiai krito savo postuose. Pralaimėdami jie nugalėjo. Dievo darbininkai buvo nužudyti, tačiau Jo darbas tvirtai ėjo į priekį. Evangelija buvo skelbiama ir daugėjo jos šalininkų. Ji prasiskverbė į vietas, kurios buvo nepasiekiamos net Romos įtakai. Krikščionis, priešindamasis pagonių valdovams, kurie skatino persekiojimą, sakė: „Jūs galite žudyti mus, kankinti mus, teisti mus. Jūsų neteisingumas įrodo, kad esame nekalti. Jūsų žiaurumas nenaudingas jums. Juo daugiau mūsų išguldote, juo labiau mes augame; krikščionių kraujas yra sėkla„. Tai buvo dar stipresnis kvietimas įtikinti kitus.

Tūkstančiai buvo įkalinti ir nužudyti, tačiau kiti užimdavo jų vietas. Tie, kurie buvo nukankinti dėl savo tikėjimo, liko ištikimi Kristui ir Jo laikomi nugalėtojais. Jie kovojo gerąją tikėjimo kovą ir gaus šlovės vainiką atėjus Kristui. Jų patirtos kančios suartino krikščionis vieną su kitu ir su jų Atpirkėju. Jų gyvenimo pavyzdys ir priešmirtiniai žodžiai patvirtino tiesą; šėtono pavaldiniai netikėtai palikdavo jį ir pradėdavo žengti po Kristaus vėliava.

Tačiau šėtonas įsmeigė savo vėliavą krikščionių Bažnyčioje, kad galėtų sėkmingiau kurti kovos planus prieš Dievo valdžią. Jei Kristaus sekėjus pasisektų apgauti ir sukelti Dievo nepalankumą, tuomet jų stiprybė, tvirtumas ir ryžtas pradingtų, jie taptų lengvu grobiu piktajam.

Dabar didysis priešas stengėsi apsukrumu pasiekti tai, ko nepasiekė jėga. Persekiojimai liovėsi ir buvo pakeisti pavojingais laikino klestėjimo ir pasaulinės garbės viliojimais. Stabmeldžiai buvo skatinami priimti dalį krikščionių tikėjimo, atmetus esmines tiesas. Jie pareiškė, kad pripažįsta Jėzų kaip Dievo Sūnų ir tiki Jo mirtimi bei prisikėlimu, tačiau jie nebuvo įsitikinę savo prigimties nuodėmingumu ir nejautė reikalo atgailauti ar pakeisti širdį. Pateikdami kai kurias savo nuolaidas, jie siūlė, jog ir krikščionys nusileistų, kad visi galėtų susijungti vienu tikėjimu Kristumi.

Dabar Bažnyčia pateko į baisų pavojų. Palyginti su tuo, kalėjimas, kankinimai, laužas ir kardas buvo palaima. Kai kurie krikščionys buvo tvirtai nusistatę nepriimti nuolaidų. Kiti buvo nuolaidesni ir norėjo pakeisdami savo tikėjimo nuostatas prisidėti prie tų, kurie iš dalies priėmė krikščionybę. Jie teigė, kad susijungimas padės atversti pagonis. Tai buvo gilaus sielvarto laikas ištikimiesiems Kristaus sekėjams. Apsimestinos krikščionybės dingstimi šėtonas prasiskverbė į Bažnyčią, kad iškraipytų tikėjimo nuostatas ir nukreiptų krikščionių mintis nuo tiesos žodžio.

Pagaliau dauguma krikščionių sutiko iš dalies atsižadėti savo nuostatų, tarp krikščionybės ir pagonybės buvo sudaryta sąjunga. Nors stabų garbintojai išreiškė norą atsiversti ir prisijungė prie Bažnyčios, jie vis dar buvo prisirišę prie stabmeldystės, tik pakeitė savo garbinimo objektus į Jėzų ir net Mariją ar kitus šventuosius. Blogas stabmeldystės raugas, patekęs į Bažnyčią, tęsė savo pražūtingą darbą. Klaidingos dogmos, prietaringi papročiai ir stabmeldiškos apeigos buvo įtrauktos į jos tikėjimą ir pamaldas. Kai Kristaus sekėjai susijungė su stabmeldžiais, krikščionių religija išsikreipė, o Bažnyčia prarado tyrumą ir jėgas. Žinoma, buvo ir tokių, kurių nesuklaidino šios iliuzijos. Jie ir toliau liko ištikimi tiesos Pradininkui ir garbino tik Dievą.

Tarp tų, kurie skelbėsi esą Kristaus sekėjai, išryškėjo dvi grupės. Viena tyrinėjo Išgelbėtojo gyvenimą, nuoširdžiai stengėsi ištaisyti savo trūkumus ir prisiderinti prie tikrojo Pavyzdžio, o kita vengė aiškių, praktiškų tiesų, atskleidžiančių jų klaidas. Net geriausiais laikais Bažnyčios nesudarė vien tik ištikimieji, tyrieji ir nuoširdieji. Mūsų Išgelbėtojas mokė, kad tie, kurie noriai įsitraukia į nuodėmę, neturi būti priimami į Bažnyčią. Tačiau Jis Pats bendravo su žmonėmis, kurie turėjo charakterio trūkumų, ir mokymu, ir pavyzdžiu darė jiems gerą įtaką, kad klystamieji turėtų palankią galimybę pamatyti savo ydas ir ištaisytų jas. Tarp dvylikos apaštalų buvo vienas išdavikas. Judas buvo priimtas į jų būrį nepaisant charakterio ydų. Jis buvo pripažintas mokiniu, kad klausydamas Kristaus pamokymų ir matydamas Jo pavyzdį galėtų sužinoti, koks turi būti krikščioniškas charakteris, ir pamatytų savo klaidas, atgailautų bei Dieviškosios malonės veikiamas klusnumu tiesai nuskaidrintų savo sielą. Tačiau Judas nevaikščiojo šviesoje, kuri taip maloningai jam švietė. Įsitraukęs į nuodėmę, jis pasidavė šėtono gundymams. Jo charakterio blogieji bruožai ėmė dominuoti. Judas susidėjo su tamsos jėgomis, pykdavo, kai jam priekaištaudavo dėl jo prasižengimų ir galiausiai padarė baisų nusikaltimą - išdavė savo Mokytoją. Taip visi, kurie puoselėja blogį, po pamaldumo išvaizda slepia neapykantą tiems, kurie smerkia jų nuodėmes. Pasitaikius palankiai progai, jie kaip Judas išduos tuos, kurie demaskavo jų klaidas.

Apaštalai susidūrė Bažnyčioje su tais, kurie atrodė pamaldūs, nors slapčia puoselėjo blogį. Ananijas ir Sapfyra pasielgė kaip apgavikai; jie apsimetė, kad viską atiduoda Dievui, nors godžiai pasiliko dalį sau. Tiesos Dvasia atskleidė apaštalams tikrąjį šių veidmainių būdą, o Dievo bausmė išvadavo Bažnyčią nuo šios gėdingos jos tyrumą teršiančios dėmės. Sis puikus įžvalgios Kristaus Dvasios Bažnyčioje įrodymas kėlė siaubą apgavikams ir piktadariams. Jie ilgiau negalėjo likti su tais, kurie iš įpročio ir polinkio buvo nuolatiniai Kristaus atstovai. Išbandymai ir persekiojimai užgriuvo Jo sekėjus, tik tie, kurie buvo pasiruošę atsisakyti visko dėl tiesos, norėjo tapti Jo mokiniais. Kol tęsėsi persekiojimai, Bažnyčia liko palyginti tyra. Tačiau kai jie baigėsi, prie Bažnyčios prisidėjo atsivertėlių, kurie nebuvo nuoširdūs ir atsidavę, todėl atsivėrė kelias šėtonui atsigauti.

Santarvė tarp šviesos Kunigaikščio ir tamsos kunigaikščio neįmanoma, todėl negali būti vienybės ir tarp jų sekėjų. Kai krikščionys sutiko susijungti su tais, kurie iš dalies atsivertė nuo pagonybės, jie įžengė į kelią, kuris vedė tolyn nuo tiesos. Šėtonas džiūgavo, kad sugebėjo apgauti tiek daug Kristaus sekėjų. Pamažu jis pasinaudojo savo jėgą, kad dar labiau palenktų juos į savo pusę ir skatino persekioti ištikimuosius Dievui. Niekas taip gerai nesuprato, kaip reikėtų priešintis tikrajam krikščionių tikėjimui, kaip tie, kurie kartą jau buvo jo gynėjai; ir šie puolę krikščionys, susijungę su pusiau pagoniškais bendrininkais, nukreipė kovą prieš svarbiausius Kristaus mokslo nuostatus.

Tie, kurie liko ištikimi ir atsilaikė prieš apgavystes ir pasibjaurėjimus, pridengtus šventikų rūbais ir įvestus į Bažnyčią, turėjo kovoti žūtbūtinę kovą. Biblija nebebuvo pripažįstama tikėjimo matu. Religinės laisvės doktrina buvo pavadinta erezija, o jos šalininkai nekenčiami ir paskelbti už įstatymo ribų.

Po ilgos ir nuožmios kovos ta nedidelė ištikimųjų dalis nusprendė nutraukti bet kokius santykius su netikra bažnyčia, jei ji neatsisakys stabmeldystės ir melo. Jie matė, kad atsiskyrimas būtinas, jeigu patys nori paklusti Dievo Žodžiui. Jie nedrįso pakęsti lemtingų sieloms klaidų ir rodė pavyzdį, kuris išgelbėtų jų vaikus ir vaikaičius nuo tikėjimo pavojų. Norėdami išlaikyti taiką ir vienybę, jie buvo pasirengę daryti nuolaidas, neprieštaraujančias ištikimybei Dievui, tačiau jautė, kad net taika bus per brangiai įgyta, jei paaukos savo įsitikinimus. Jei vienybė gali būti išlaikyta tik nusižengiant tiesai ir teisumui, tuomet geriau palikti nesutarimus, o gal net skelbti karą.

Pasauliui ir Bažnyčiai būtų geriau, jei principai, kuriais vadovavosi šios nepalaužiamos sielos, atgytų širdyse tų, kurie laiko save Dievo tauta. Tačiau kelia nerimą abejingumas mokymo nuostatams, kurie yra krikščionių tikėjimo atramos. Įsigali nuomonė, kad pagaliau jie nėra gyvybiškai svarbūs. Šis nuosmukis sustiprina šėtono parankinių jėgas. Klaidingos teorijos ir lemtingi klydimai, kuriems priešinosi prieš tūkstančius metų ištikimieji sekėjai, dabar daugumos žmonių, skelbiančių save Kristaus sekėjais, sutinkami palankiai.

Pirmieji krikščionys iš tikrųjų buvo ypatingi žmonės. Jų nepriekaištingas elgesys ir nenukrypstantis tikėjimas buvo nuolatinis priekaištas, kuris trikdė nusidėjėlių ramybę. Nors jų buvo nedaug ir jie neturėjo turtų, padėties ar garbingų titulų, bet visur, kur jų charakteris ir mokymas tapdavo žinomas, šie krikščionys kėlė siaubą piktadariams. Todėl jų nekentė nedorėliai, kaip Abelio nekentė bedievis Kainas. Kaip Kainas nužudė Abelį, taip tie, kurie stengėsi išsivaduoti iš Šventosios Dvasios įtakos suvaržymų, žudė Dievo tautą. Ir žydai atmetė ir nukryžiavo Išgelbėtoją, nes Jo tyrumas ir šventumas nuolat priekaištavo jų savanaudiškumui ir sugedimui. Nuo Kristaus laikų iki dabar Jo ištikimieji mokiniai patiria neapykantą ir priešiškumą tų, kurie seka nuodėmės keliu.

Ar gali Evangelija būti vadinama ramybės žinia? Kai pranašas Izaijas išpranašavo Mesijo gimimą, jis priskyrė Jam Ramybės Kunigaikščio titulą. Kai angelai paskelbė piemenims, kad gimė Kristus, jie giedojo virš Betliejaus lygumų: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė Jo mylimiems žmonėms!“ (Luko 2, 14) Tačiau atrodo, kad pranašiškas skelbimas ir Kristaus žodžiai nesutampa: Nemanykite, jog Aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo (Mato 10, 34). Jei teisingai suprasime šiuos du teiginius, jie puikiai atitiks vienas kitą. Evangelija yra ramybės žinia. Krikščionybė yra sistema, kurią priėmus ir jai paklusus, pasklis žemėje ramybė, harmonija ir laimė. Kristaus religija glaudžiais ryšiais siekia sujungti visus, kurie pripažįsta Jo mokslą. Jėzus stengėsi sutaikyti žmones su Dievu ir vieną su kitu. Tačiau pasaulį valdo šėtonas, didžiausias Kristaus priešas. Evangelija žmonėms pateikia gyvenimo principus, kurie visiškai neatitinka jų įpročių ir norų, todėl jie sukyla prieš ją. Jie neapkenčia tyrumo, kuris atskleidžia ir smerkia jų nuodėmes, jie persekioja ir naikina tuos, kurie įtikinėja juos teisingais ir šventais jos nuostatais. Šia prasme Evangelija vadinama kalaviju, nes kilnios jos tiesos atneša neapykantą ir nesantaiką.

Paslaptinga Apvaizda, Kuri leidžia teisiesiems kęsti nedorėlių persekiojimus, apstulbino daugelį tų, kurie silpnai tiki. Kai kurie net pasiruošę atmesti savo pasitikėjimą Dievu, nes Jis leidžia niekingiems žmonėms klestėti, o geriausi ir doriausi yra persekiojami, kankinami jų žiaurios jėgos. Klausiama, kaip Tas, Kuris yra teisingas bei gailestingas, Kuris turi ir neribotą galią, toleruoja tokią neteisybę ir priespaudą? Tai klausimas, kuris neturėtų mūsų jaudinti. Dievas pakankamai įrodė mums Savo meilę ir nedera abejoti Jo gerumu, nes mes negalime suprasti Jo Apvaizdos darbo. Išgelbėtojas, numatydamas abejones, kurios kils Jo mokinių sielose tamsos ir išbandymo dienomis, pasakė: „Atsiminkite Mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: ‚Tarnas ne didesnis už šeimi-ninką!‘ Jei persekiojo Mane, tai ir jus persekios“ (Jono 15, 20). Jėzus kentėjo nuo nedorėlių žiaurumo daugiau negu bet kuris Jo sekėjas būtų galėjęs iškentėti. Tie, kurie turi iškęsti kankinimus ir net kankinio mirtį, seka brangaus Dievo Sūnaus pėdomis. Viešpats negaišta ištesėti pažado (2 Petro 3, 9). Jis neužmiršo ir neapleido Savo vaikų, tačiau leidžia nedorėliams atskleisti savo tikrąjį charakterį, kad nė vienas, kuris trokšta vykdyti Viešpaties valią, negalėtų būti apgautas. Be to, teisieji įmetami į sielvartų krosnį, kad galėtų apsivalyti, ir jų pavyzdys įtikintų kitus tikėjimo bei pamaldumo tikroviškumu, o jų tvirtumas pasmerktų bedievius bei netikinčiuosius.

Dievas leidžia nedorėliams klestėti ir atskleisti savo priešiškumą Jam. Kai jie pripildys savo nedorumo saiką, visi matys Dievo teisingumą ir gailestingumą juos galutinai sunaikinant. Jo keršto dienos artėja. Visi, atmetantys Įstatymą ir engiantys Jo tautą, gaus teisingą atlygį už savo poelgius. Kiekvienas neteisingumo ar žiaurumo veiksmas prieš ištikimuosius Dievui bus vertinamas lyg būtų padarytas pačiam Kristui, ir už jį bus nubausta.

Kitas, dar svarbesnis klausimas turėtų patraukti dabartinių bažnyčių dėmesį. Apaštalas Paulius skelbė, kad visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami (2 Timotiejui 3, 12). Kodėl tuomet persekiojimai atrodo neveiksmingi? Vienintelė priežastis yra ta, kad Bažnyčia prisitaikė prie pasaulietinių normų ir todėl nežadina pasipriešinimo. Dabartinė religija nėra tokia tyra ir šventa, koks buvo krikščionių tikėjimas Kristaus ir Jo apaštalų laikais. Krikščionybė tapo populiari pasaulyje, nes nuolaidžiauja nuodėmei, į didžiąsias Dievo Žodžio tiesas žiūri labai abejingai, o pati Bažnyčia išlaikė mažai gyvo pamaldumo. Kai atgaivinsime ankstyvosios Bažnyčios tikėjimą bei galią, atsinaujins ir persekiojimai, įsižiebs persekiojimo ugnis.