23. Kas yra šventykla?

Adventistų tikėjimo pagrindas ir svarbiausias argumentas buvo šis Šventojo Rašto teiginys: Du tūkstančiai tris šimtai vakarų ir rytmečių, o po to Šventykla bus apvalyta (Danieliaus 8, 14). Visiems tikintiems tai buvo gerai žinomi žodžiai, kurie reiškė, kad Viešpaties atėjimas arti. Tūkstančiai lūpų kartojo šią pranašystę kaip savo tikėjimo šūkį. Visi jautė, kad nuo pranašystėje skelbiamų įvykių priklausys jų šviesiausios svajonės ir labiausiai puoselėjamos viltys. Kaip buvo įrodyta, tos pranašiškos dienos turėjo baigtis 1844 m. rudenį. Adventistai kaip ir visas krikščioniškasis pasaulis tuo metu tikėjo, kad žemė ar tam tikra jos dalis ir yra ta šventykla. Jie manė, jog šventyklos apvalymas reiškia žemės apvalymą ugnimi Paskutiniąją didžiąją dieną, tai įvyks Kristaus antrojo atėjimo metu. Taigi buvo padaryta išvada, kad Kristus grįš į žemę 1844 metais.

Tačiau numatytas laikas praėjo, o Viešpats neatėjo. Tikintieji buvo tikri, kad Dievo Žodis negali klysti. Vadinasi, jie neteisingai išaiškino pranašystę. Kur buvo klaida? Daugelis skubotai perkirto sunkumų mazgą, teigdami, kad pranašiškas 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis nesibaigė 1844 m. To nebuvo galima pagrįsti jokiais faktais, išskyrus tuo, kad Kristus neatėjo tada, kada buvo laukiamas. Jie įrodinėjo, jei pranašiškas laikotarpis būtų pasibaigęs 1844 m., tuomet Kristus būtų atėjęs ir apvalęs šventyklą, t. y. žemę ugnimi, o kadangi Jis neatėjo, vadinasi, šis laikotarpis dar nesibaigė.

Sutikti su tokia išvada, reiškė atsisakyti ankstesnio pranašiško laikotarpio skaičiavimo. Kaip žinome, pranašiškas 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis prasidėjo 457 m. pr. Kr. rudenį, kai įsigaliojo Artakserkso įsakymas atstatyti Jeruzalę. Jei šią datą laikysime pradiniu tašku, tuomet visi įvykiai, išpranašauti pranašo Danieliaus knygoje (9, 25-27), harmoningai derinasi su nurodytais terminais. Šešiasdešimt devyni septynetai, t. y. pirmieji 483 metai iš 2300 metų tęsėsi iki Mesijo, Pateptojo, o Kristaus krikštas ir Šventosios Dvasios patepimas tiksliai su visomis smulkmenomis įvyko 27 m. po Kr. Septyniasdešimtojo septyneto viduryje Mesijas turėjo būti nužudytas. Praėjus trims su puse metų po Kristaus krikšto, 31 m. po Kr. pavasarį, Jis buvo nukryžiuotas. Septyniasdešimt septynetų, t. y. 490 metų, buvo specialiai atskirta žydams. Šio laikotarpio pabaigoje jie galutinai išsižadėjo Kristaus, pradėję persekioti Jo mokinius, todėl 34 m. po Kr. apaštalai kreipėsi į pagonis. Pasibaigus pirmiesiems 490 metų iš 2300, liko 1810 metų. Nuo 34 m. po Kr. 1810 metų tęsėsi iki 1844 m. „Po to, - pasakė angelas, - Šventykla bus apvalyta“. Visos pranašystėje nurodytos detalės neabejotinai išsipildė numatytu metu.

Taip skaičiuojant viskas buvo aišku ir harmoninga, išskyrus tai, kad 1844 m. neįvyko nieko, ką būtų galima buvo laikyti šventyklos apvalymu. Paneigti tą faktą, kad pranašiškas 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis baigėsi 1844 m., reiškė galutinai viską supainioti ir atsisakyti teiginių, kuriuos patvirtino neabejotinas pranašystės išsipildymas.

Vis dėlto Dievas vadovavo Savo tautai didžiajame Adventistų judėjime. Jo galia ir šlovė lydėjo šį darbą. Jis neleido, kad nusivylimas ir tamsa apgaubtų šį darbą, kad būtų prikaišiojama, kad tai melagingas ar fanatiškas mokymas. Viešpats negalėjo leisti, kad Jo Žodis keltų abejones ir neaiškumus. Nors daugelis atsisakė ankstesnio pranašiško laikotarpio skaičiavimo ir neigė Judėjimo pagrįstumą, tačiau kiti nenorėjo atsisakyti savo tikėjimo ir patyrimo, nes jie rėmėsi Šventuoju Raštu ir Dievo Dvasios liudijimu. Jie buvo įsitikinę, kad, tyrinėdami pranašystes, naudojosi teisingais aiškinimo principais ir privalo tvirtai laikytis jau gautų tiesų, vadovautis tais pačiais principais ir toliau tyrinėti Bibliją. Karštai melsdamiesi, jie peržiūrėjo savo išvadas ir tyrinėjo Šventąjį Raštą, kad surastų klaidą. Neradę savo skaičiavimuose jokios klaidos, jie stropiau pradėjo aiškintis šventyklos terminą.

Tyrinėdami Šventąjį Raštą jie nerado jokių įrodymų, kurie patvirtintų visuotinai priimtą požiūrį, kad žemė yra šventykla. Tačiau jie rado išsamų šventyklos simbolio paaiškinimą, sužinojo apie šventyklos išplanavimą, jos išsidėstymą ir tarnavimą. Šventųjų rašytojų paaiškinimai buvo tokie aiškūs ir išsamūs, kad neliko jokių abejonių. Laiške hebrajams apaštalas Paulius sako: „Tiesa, pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. Buvo pastatyta padangtė; priešakinė dalis, kur buvo žvakidė, stalas ir padėtinės duonos kepalai, vadinosi šventoji. Už antrosios uždangos buvo padangtės dalis, vadinama šventų švenčiausioji. Ten stovėjo auksinis smilkymo aukuras ir iš visų šonų auksu apmušta Sandoros skrynia, kurioje buvo aukso ąsotis su mana, išsprogusi Aarono lazda ir Sandoros plokštės. Viršum jos buvo šlovės kerubai, kurie gaubė permaldavimo dangtį“ (Hebrajams 9, 1-5).

Šventykla, apie kurią kalbėjo apaštalas Paulius, buvo Padangtė, kurią Dievo nurodymu pastatė Mozė kaip buveinę Aukščiausiajam žemėje. „Tepadaro jie Man šventyklą, idant galėčiau gyventi tarp jų“ , - taip skambėjo paliepimas Mozei, kai jis bendravo su Dievu ant Sinajaus kalno. Izraelitai keliavo dykuma, todėl Padangtė buvo pastatyta taip, kad ją būtų galima perkelti iš vienos vietos į kitą. Vis dėlto tai buvo labai puikus statinys. Jos sienos buvo iš vertikalių lentų, apmuštų auksu su sidabriniais pastovais, o stogą sudarė daug dangalų arba kilimų. Išoriniai Padangtės dangalai buvo iš išdirbtos odos, o vidiniai - iš puikios drobės, ant kurios buvo išsiuvinėtos kerubų figūros. Išoriniame šventyklos kieme stovėjo deginamųjų aukų aukuras. Padangtę sudarė dvi patalpos, vadinamos šventąja ir šventų švenčiausiąja, kurias vieną nuo kitos skyrė graži uždanga. Panaši uždanga dengė įėjimą į pirmąją patalpą.

Pietiniame šventosios dalies šone stovėjo septynšakė žvakidė, kuri apšviesdavo šventyklą dieną naktį. Siauriniame šone stovėjo stalas su padėtinės duonos kepalais, o priešais uždangą, skiriančią šventąją nuo šventų švenčiausios, buvo auksinis smilkymo aukuras, nuo kurio kasdien į dangų kartu su Izraelio maldomis kildavo kvapūs smilkalai.

Šventų švenčiausioje stovėjo brangaus medžio, iš visų šonų auksu apmušta Sandoros skrynia, kurioje buvo saugomos dvi akmens plokštės, ant kurių Dievas užrašė Dešimties įsakymų Įstatymą. Virš skrynios buvo puikaus darbo dangtis, vadinamas malonės sostu, iš abiejų galų apvainikuotas dviem kerubais. Visa tai buvo padaryta iš gryno aukso. Šioje patalpoje šlovės debesyje tarp dviejų kerubų apsireikšdavo Dieviškoji Esybė.

Kai žydai apsigyveno Kanaane, Padangtę pakeitė Saliamono pastatyta šventykla, kuri buvo didelis ir ilgalaikis statinys, bet išlaikė tas pačias proporcijas ir buvo panašiai įrengta. Tokią išvaizdą šventykla turėjo iki 70-ųjų m. po Kr., iki tol, kol ją sunaikino romėnai, išskyrus tą laiką, kai ji buvo sugriauta pranašo Danieliaus laikais.

Tai buvo vienintelė kada nors žemėje buvusi šventykla, apie kurią Biblija suteikia informaciją. Apaštalas Paulius paskelbė, kad ji buvo pirmosios Sandoros šventykla. Argi naujoji Sandora neturi savo šventyklos?

Dar kartą peržiūrėję Laišką hebrajams, tiesos ieškotojai pamatė, kad iš jau cituotų apaštalo Pauliaus žodžių buvo galima suprasti apie antrąją, arba naujosios Sandoros, šventyklą: Pirmoji Sandora irgi turėjo apeiginių nuostatų bei žemišką šventyklą. Žodžio irgi pavartojimas nurodo, kad apaštalas jau anksčiau buvo užsiminęs apie šventyklą. Atsivertę ankstesnio skyriaus pradžią, jie perskaitė: Svarbiausia mūsų svarstymuose tai, kad mes turime tokį Vyriausiąjį Kunigą, Kuris danguje atsisėdo Didybės sosto dešinėje kaip einantis kunigystės tarnybą šventojoje vietoje ir tikrojoje padangtėje, kurią pastatė ne žmogus, o Viešpats (Hebrajams 8, 1.2).

Čia kalbama apie naujosios Sandoros šventyklą. Pirmosios Sandoros šventyklą pastatė žmogus, Mozė, šią - ne žmogus, o Viešpats. Pirmojoje šventykloje kunigystės tarnybą ėjo žemiški kunigai, o antrojoje - Kristus, mūsų didysis Vyriausiasis Kunigas, einantis tarnystę Dievo dešinėje. Viena šventykla buvo žemėje, kita yra danguje.

Be to, Mozė pastatė Padangtę pagal pavyzdį, kurį jam nurodė Dievas: „ pagal Padangtės ir viso jos apstatymo pavyzdį, - taip turite ją padaryti“. Kiek vėliau jam buvo pasakyta: „Žiūrėk, kad juos padarytum pagal pavyzdį, parodytą tau aut kalno“ (Išėjimo 25, 9.40). Apaštalas Paulius sako, kad priekinė Padangtė yra dabartinio laikotarpio įvaizdis, kad joje buvo atnašaujamos dovanos ir aukos, kad šventos patalpos buvo dangiškųjų dalykų atvaizdai, kad kunigai, kurie aukojo dovanas pagal Įstatymą, tarnavo dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui, o Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą - tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą (Hebrajams 9, 9.23; 8, 5; 9, 24).

Dangiškoji šventykla, kurioje Jėzus tarnauja mūsų labui, yra didysis originalas, jos kopija buvo Mozės pastatytoji šventykla žemėje. Dievas Savo Dvasia įkvėpė žemiškosios šventyklos statytojus. Meniniai sugebėjimai, parodyti ją statant, buvo Dieviškosios išminties pasireiškimas. Sienos atrodė lyg padarytos iš masyvaus aukso, jos atspindėjo į visas puses sklindančią auksinės septynšakės žvakidės šviesą. Padėtinės duonos stalas ir smilkymo aukuras blizgėjo lyg nupoliruotas auksas. Puošnus dangalas, sudarantis lubas, su mėlynos, purpurinės ir skaisčiai raudonos spalvos angelų figūromis papildė šio vaizdo grožį. Už antrosios uždangos apsireikšdavo regima Dievo šlovė, kur niekas, išskyrus vyriausiąjį kunigą, negalėjo įeiti ir likti gyvas.

Niekam neprilygstantis žemiškosios Padangtės puošnumas atskleidė žmonijai dangiškosios šventyklos didybę, kurioje mūsų Tarpininkas eina tarnystę už mus priešais Dievo sostą. Tai karalių Karaliaus buveinė, Kuriam tarnauja tūkstančių tūkstančiai ir miriadų miriadai stovi priešais Jį (Danieliaus 7, 10). Toji šventykla, pripildyta amžinojo sosto šlovės, kur serafai, jos spindintys sargybiniai, šlovindami Dievą dengia savo veidus, silpnai tegalėjo at-

spindėti savo šlovę ir didybę didingiausiame statinyje, bet kada pastatytame žmonių rankomis. Vis dėlto žemiškoje šventykloje atliekama tarnystė suteikia svarbių tiesų apie dangiškąją šventyklą ir apie didįjį darbą, kuris atliekamas atpirkti žmogų.

Šventos dangiškosios šventyklos dalys pavaizduotos dviem žemiškosios šventyklos patalpomis. Kai viename regėjime apaštalui Jonui buvo leista pamatyti Dievo šventyklą danguje, jis išvydo ten septynis deglus, liepsnojančius priešais sostą (Apreiškimo 4, 5). Jis pamatė angelą, kuris laikė aukso smilkytuvą. Jam buvo duota daug smilkalų, kad jis aukotų juos su visų šventųjų maldomis ant auksinio aukuro priešais sostą (Apreiškimo 8, 3). Pranašui buvo leista pamatyti pirmąją dangiškosios šventyklos patalpą. Jis išvydo ten septynis deglus ir auksinį aukurą, kurie atitiko žemiškosios šventyklos auksinę žvakidę ir smilkymo aukurą. Kiek vėliau atsidarė danguje Dievo šventykla (Apreiškimo 11, 19), ir jis galėjo pažvelgti už vidinės uždangos į šventų švenčiausiąją. Čia jis pamatė Dievo Sandoros skrynią, kuri atitiko Mozės padarytą šventąją skrynią, joje buvo laikomos Dievo įsakymų plokštės.

Taigi tie, kurie tyrinėjo šią problemą, rado neginčijamą dangiškosios šventyklos egzistavimo įrodymą. Mozė pastatė šventyklą žemėje pagal jam parodytą pavyzdį. Apaštalas Paulius moko, kad žemiškoji šventykla buvo tikrosios šventyklos, kuri yra danguje, atvaizdas, o apaštalas Jonas liudija matęs ją danguje.

Dangiškoje šventykloje, Dievo buveinėje, Jo sosto pamatas yra teisumas ir teisingumas. Šventų švenčiausioje yra Jo Įstatymas, didysis teisingumo matas, kuriuo tikrinama žmonija. Virš skrynios, kurioje saugomos Įstatymo plokštės, yra malonės sostas, priešais kurį Kristus dėl Savo kraujo prašo pasigailėti nusidėjėlių. Taip žmonių Atpirkimo Plane yra pavaizduota teisingumo ir malonės vienybė. Tokiu būdu teisingumą ir malonę suderinti galėjo tik beribė Išmintis, o įgyvendinti - tik begalinė Galybė. Ši vienybė pripildo visą dangų nuostabos ir šventos pagarbos. Žemiškoje šventykloje kerubai, pagarbiai žiūrintys į malonės sostą, simbolizuoja angelų dėmesį, kurio reikia stebint atpirkimo darbą. Tai gailestingumo paslaptis, į kurią geidžia pažvelgti net angelai, kaip Dievas gali būti teisingas, išteisindamas atgailaujantį nusidėjėlį ir atnaujindamas Savo ryšį su nusidėjusia žmonija, kaip Kristus galėjo pasilenkti ir iškelti iš pražūties prarajos nesuskaičiuojamą daugybę žmonių, apvilkti juos tyrais Savo teisumo rūbais, prilyginti juos angelams, kurie niekada nebuvo nusidėję, ir leisti amžinai gyventi Dievo akivaizdoje.

Kristaus, kaip žmogaus užtarėjo, darbas aprašomas gražioje Zacharijo pranašystėje apie Tą, Kurio vardas Atžala. Pranašas sako: „Jis pastatys VIEŠPATIES Šventyklą, turės karališką didybę, sėdės ir valdys Savo soste. Bus ir kunigas, sėdintis Savo soste, ir taikus sutarimas tarp jų“ (Zacharijo 6, 12.13).

Jis pastatys V1EŠPATIES Šventyklą. Savo pasiaukojimu ir tarpininkavimu Kristus yra ir Dievo Bažnyčios pamatas, ir jos statytojas. Apaštalas Paulius nurodo Jį kaip kertinį akmenį, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventykla Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje (Efeziečiams 2, 20-22).

Jis turės karališką didybę. Kristui pkdauso nusidėjusios giminės atpirkimo šlovė. Per amžių amžius atpirktieji giedos: „Tam, Kuris mus myli ir nuplovė Savo krauju mūsų nuodėmes - Jam šlovė ir galybė per amžių amžius! Amen“ (Apreiškimo 1, 5.6).

Jis sėdės ir valdys Savo soste. Bus ir kunigas, sėdintis Savo soste. Jis dar nesėdi Savo garbės soste, nes Šlovės Karalystė dar neįkurta. Tik tada, kai baigsis Jo, kaip tarpininko darbas, Viešpats Dievas duos Jam Jo tėvo Dovydo sostą; ir Jo viešpatavimui nebus galo (Luko 1, 32.33). Kaip Kunigas, Kristus sėdi šalia Savo Tėvo Jo soste (Apreiškimo 3, 21). Soste šalia amžinai viešpataujančiojo sėdi Tas, Kuris prisiėmė mūsų negalias, Sau užsikrovė mūsų skausmus, Kuris, kaip ir mes, buvo visaip gundytas, tačiau nenusidėjęs, kad galėtų padėti tiems, kurie yra gundomi. O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą (žr. Izaijo 53, 4; Hebrajams 4, 15; 18; 1 Jono 2, 1). Jo perdurtas ir sumuštas kūnas, nepriekaištingas gyvenimas užtikrina Jo tarpininkavimą. Sužeistos rankos, perdurtas šonas, kojos su vinių dūrių žymėmis - visa tai užtaria nusidėjusį žmogų, kurio atpirkimas buvo pasiektas taip brangiai.

Taikus sutarimas tarp Jų. Tėvo meilė, kuri ne mažesnė negu Sūnaus meilė, yra nusidėjusios žmonijos išgelbėjimo pagrindas. Prieš palikdamas Savo mokinius, Jėzus pasakė: „ Aš net nesakau, kad Aš prašysiu Tėvą už jus; juk patsai Tėvas jus myli “ (Jono 16, 26.27). Dievas Kristuje sutaikino su Savimi pasaulį (2 Korintiečiams 5, 19). Dangiškoje šventykloje bus taikus sutarimas tarp jų. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė Savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą (Jono 3, 16).

Taigi Šventasis Raštas aiškiai atsako į klausimą: „Kas yra šventykla?“ Biblijoje pavartotas žodis šventykla, viena vertus, reiškia Padangtę, kurią pagal dangiškąjį pavyzdį pastatė Mozė, antra vertus, tai tikroji padangtė danguje, kurią nurodo žemiškoji šventykla. Mirus Kristui, baigėsi simbolinė tarnystė. Tikroji padangtė danguje yra naujosios Sandoros šventykla. Kadangi Danieliaus pranašystė (8, 14) išsipildė, šventykla, apie kurią joje kalbama, turi būti naujosios Sandoros šventykla. 1844 m., kai pasibaigė pranašiškas 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis, žemėje nebuvo šventyklos. Taigi pranašystė: Du tūkstančiai tris šimtai vakarų ir rytmečių, o po to Šventykla bus apvalyta neabejotinai nurodo dangiškąją šventyklą.

Tačiau lieka atsakyti į svarbiausią klausimą: kas yra šventyklos apvalymas? Senajame Testamente kalbama apie žemiškosios šventyklos apvalymo tarnystę. Ar danguje reikia kažką apvalyti? Laiško hebrajams 9-ame skyriuje aiškiai kalbama tiek apie žemiškosios, tiek apie dangiškosios šventyklos apvalymą. Bemaž viskas pagal Įstatymą apvaloma krauju, ir be kraujo praliejimo nėra atleidimo. Taigi buvo būtina šitaip apvalyti dangiškųjų dalykų atvaizdus, o pačius dangaus dalykusgeresnėmis aukomis negu šitos (Hebrajams 9, 22.23), brangiuoju Kristaus krauju.

Ir apeiginės, ir tikrosios tarnystės metu apvalymas turėjo būti atliekamas krauju: pirmuoju atveju - gyvulių krauju, antruoju - Kristaus krauju. Nurodydamas priežastį, kodėl apvalymui reikalingas kraujas, apaštalas Paulius teigia, kad be kraujo praliejimo nėra nuodėmių atleidimo. Nuodėmių atleidimas, t. y. jų pašalinimas, - tai darbas, kuris turi būti atliktas. Tačiau kaip gali nuodėmė būti susieta su šventykla, nesvarbu, ar ji būtų danguje, ar žemėje? Atsakymą į šį klausimą galima sužinoti tyrinėjant apeiginę tarnystę, nes ėjusieji tarnystę žemėje kunigai tarnavo dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui (Hebrajams 8, 5).

Tarnystė žemiškoje šventykloje susidėjo iš dviejų veiksmų: kunigai kasdien eidavo tarnybą šventojoje, o vieną kartą per metus vyriausiasis kunigas atlikdavo ypatingą atpirkimo veiksmą šventų švenčiausioje, kad apvalytų šventyklą. Atgailaujantis nusidėjėlis kasdien atnešdavo auką prie Padangtės durų ir, uždėjęs ranką ant gyvulio galvos, išpažindavo savo nuodėmes, tuo veiksmu perkeldamas jas nuo savęs nekaltai aukai. Po to gyvulys būdavo papjaunamas. „Be kraujo praliejimo nėra atleidimo“, - sako apaštalas. Nes kūno gyvybė yra kraujyje (Kunigų 17, 11). Sulaužytas Dievo Įstatymas reikalavo nusidėjėlio gyvybės. Pralietą kraują, simbolizuojantį prarastą nusidėjėlio gyvybę, kurio kaltę dabar perėmė auka, kunigas nunešdavo į šventų švenčiausiąją ir juo apšlakstydavo uždangą, už kurios buvo skrynia su Įstatymu, kurį nusidėjėlis pažeidė. Šia apeiga, įnešant kraują, nuodėmė simboliškai patekdavo į šventyklą. Kai kuriais atvejais kraujas nebūdavo nešamas į šventąją, tačiau tuomet kunigas turėdavo suvalgyti gyvulio mėsą, kaip Mozė nurodė Aarono sūnums: „ Dievas ją davė jums, kad nuvalytumėte bendrijos kaltę, atliktumėte permaldavimą jų labui VIEŠPATIES akivaizdoje!“ (Kunigų 10, 17) Ir viena, ir kita apeiga simbolizavo nuodėmės perkėlimą nuo atgailaujančio nusidėjėlio į šventyklą.

Tokia tarnystė buvo atliekama kasdien ištisus metus, ir taip Izraelio nuodėmės buvo perkeliamos į šventyklą, todėl iškilo būtinybė jas panaikinti. Dievas įsakė, kad kiekviena šventa patalpa būtų apvalyta ypatinga permaldavimo apeiga. Taip jis atliks permaldavimą už šventyklą, už izraelitų apeiginį nešvarumą ir už jų nusikaltimus bei visas nuodėmes. Tą pat padarys ir už Susitikimo Palapinę, stovinčią tarp jų, viduryje jų nešvarumų (Kunigų 16, 16). Permaldavimas taip pat turėjo būti atliekamas ir už aukurą: Apvalys jį nuo visų izraelitų apeiginių nešvarumų ir pašventins (Kunigų 16, 19).

Vieną kartą per metus, didžiąją Permaldavimo dieną, kunigas įžengdavo į šventų švenčiausiąją, kad apvalytų šventyklą. Taip buvo užbaigiamas metinių apeigų ciklas. Permaldavimo dieną prie Padangtės durų atvesdavo du ožius ir buvo traukiami burtai, kad patirtų, katras iš ožių yra VIEŠPAČIUI, o katras - Azazeliui (Kunigų 16, 8). Ožys, kuris tekdavo Viešpačiui, būdavo aukojamas kaip atnaša už žmonių nuodėmes, o kunigas turėdavo nunešti jo kraujo už uždangos, apšlakstyti juo malonės sostą ir priešais jį. Krauju taip pat apšlakstydavo smilkymo aukurą, esantį priešais uždangą.

Tada Aaronas uždės gyvajam ožiui ant galvos abi rankas, išpažins virš jo visas izraelitų kaltes ir visus jų nusižengimus, visas jų nuodėmes sudėdamas ožiui ant galvos. O ožį per tam tikslui paskirtą žmogų išsiųs į dykumą. Taip ožys išneš ant savęs visas jų kaltes tyrus (Kunigų 16, 21.22). Tas ožys nebegrįždavo į izraelitų stovyklą, o žmogus, kuris jį išvesdavo, turėdavo nusiplauti kūną vandeniu ir išsiskalbti drabužius, tik po to galėjo grįžti į stovyklą.

Visa apeiga buvo skirta tam, kad izraelitų širdys suvoktų Dievo šventumą ir prisimintų Jo bjaurėjimąsi nuodėme. Jie turėjo įsisąmoninti, kad prisilietimas prie nuodėmės suteršia žmogų. Vykstant permaldavimui, kiekvienas žmogus turėjo nužeminti savo sielą. Visus reikalus reikėjo atidėti į šalį. Visa Izraelio bendrija turėjo praleisti tą dieną iškilmingai nusižemindama prieš Dievą, melsdamasi, pasninkaudama ir atidžiai tirdama savo širdį.

Apeiginė tarnystė turi savyje svarbių tiesų apie permaldavimą. Vietoj nusidėjėlio buvo aukojamas pakaitalas, tačiau atnašos kraujas nenuplaudavo nuodėmių. Todėl nuodėmės būdavo perkeliamos į šventyklą. Praliedamas kraują, nusidėjėlis pripažindavo Įstatymo autoritetą, išpažindavo savo kaltę, nes pažeidė Įstatymą, ir, tikėdamas ateisiančiu Išgelbėtoju, išreikšdavo norą gauti atleidimą. Vis dėlto žmogus nebūdavo galutinai atleidžiamas nuo Įstatymo pasmerkimo. Permaldavimo dieną vyriausiasis kunigas, aukodamas atnašą už visą bendriją, įeidavo į šventų švenčiausiąją su atnašos krauju ir apšlakstydavo juo malonės sostą, tiksliai virš Įstatymo plokščių, kad taip patenkintų jo reikalavimus. Po to kaip tarpininkas jis prisiimdavo nuodėmes sau ir išnešdavo jas iš šventyklos. Uždėjęs rankas ant atpirkimo ožio gaivos, jis išpažindavo visas nuodėmes, taip simboliškai perkeldamas jas nuo savęs atpirkimo ožiui. Ožys jas išnešdavo, ir buvo tikima, kad žmonės visiems laikams nuo jų išsilaisvina.

Tokia buvo tarnystė dangiškųjų dalykų paveikslui ir šešėliui. Žemiškosios šventyklos apeiginė tarnystė iš esmės atspindėjo tarnystę, vykstančią dangiškoje šventykloje. Įžengęs į dangų mūsų Išgelbėtojas pradėjo eiti Vyriausiojo Kunigo tarnystę. Apaštalas Paulius sako: „Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventyklą - tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą“ (Hebrajams 9, 24).

Kunigo tarnystė ištisus metus pirmojoje šventyklos patalpoje, už uždangos, kuri prilygo durims ir skyrė šventąją nuo išorinio kiemo, simbolizuoja Kristaus tarnystę įžengus į dangų. Kunigas kasdien aukodavo Dievui kraujo atnašas už nuodėmę ir degino smilkalus, kurie kilo į dangų kartu su izraelitų maldomis. Taip ir Kristus atnešė Tėvui Savo kraują už nusidėjėlius ir kartu su mielu Savo teisumo kvapu ir atgailaujančių tikinčiųjų maldomis padėjo priešais Jį. Tokia tarnystė buvo atliekama pirmojoje dangiškosios šventyklos patalpoje.

Į dangiškąją šventyklą nukrypo ir Kristaus mokinių tikėjimas, kai Jis įžengė į dangų. Ten buvo jų viltis, kuri, pasak apaštalo Pauliaus, yra tarsi saugus ir tvirtas sielos inkaras, prasiskverbiantis pro uždangą vidun, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus, tapęs amžiams Vyriausiuoju Kunigu, Kuris ne ožių ar veršių krauju, bet Savuoju krauju vieną kaną visiems laikams įžengė į šventyklą ir įvykdė amžinąjį atpirkimą (Hebrajams 6, 19.20; 9, 12).

Aštuoniolika amžių ši tarnystė buvo atliekama pirmojoje šventyklos patalpoje. Kristaus kraujas, pralietas už atgailaujančius tikinčiuosius, užtikrino jiems Tėvo atleidimą ir pripažinimą, tačiau jų nuodėmės ir toliau liko įrašytos dangaus knygose. Kaip apeigine tarnyste žemiškoje šventykloje metų pabaigoje buvo at-liekamas permaldavimas, taip ir prieš Kristui užbaigiant žmonijos išgelbėjimo darbą reikėjo, kad iš dangiškosios šventyklos būtų pašalintos visos nuodėmės. Si tarnystė prasidėjo pasibaigus pranašiškam 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpiui. Kaip išpranašavo pranašas Danielius, tuo metu mūsų Vyriausiasis Kunigas įėjo į šventų švenčiausiąją, kad atliktų paskutinę Savo iškilmingo darbo dalį - apvalytų šventyklą.

Kaip senovėje žmonių nuodėmės tikėjimu būdavo perkeliamos ant atnašų už nuodėmes ir su jų krauju simboliškai patekdavo į žemiškąją šventyklą, taip ir naujosios Sandoros laikais atgailaujančiųjų nuodėmės tikėjimu perkeliamos Kristui ir iš tikrųjų patenka į dangiškąją šventyklą. Nuodėmių panaikinimu, kuriomis ji buvo suteršta, buvo simboliškai apvaloma žemiškoji šventykla, o tikrasis dangiškosios šventyklos apvalymas turi būti atliktas panaikinant, arba ištrinant dangaus knygose įrašytas nuodėmes. Tačiau prieš tai reikia peržiūrėti tas knygas, kad būtų galima nuspręsti, kas atgailaudamas už nuodėmes ir tikėdamas Kristumi turės atpirkimo malonę. Todėl šventyklos apvalymas apima ir teisminį tyrimą. Šį darbą reikia atlikti prieš Kristui ateinant išgelbėti Savo tautą, nes kai Jis ateis, atsineš atlygį ir kiekvienam atmokės pagal jo darbus (Apreiškimo 22, 12).

Taigi tie, kurie sekė pranašiško žodžio šviesa, pamatė, kad, užuot atėjęs į žemę pasibaigus pranašiškam 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpiui 1844 m., Kristus įžengė į dangiškosios šventyklos šventų švenčiausiąją, kad galėtų atlikti baigiamąjį permaldavimo darbą prieš ateidamas į žemę.

Taip pat paaiškėjo, kad tuo tarpu, kai ožio aukojimas už nuodėmes nurodė Kristų kaip auką, o vyriausiasis kunigas simbolizavo Kristų kaip Tarpininką, atpirkimo ožys įkūnijo šėtoną, nuodėmės pradininką, kuriam galiausiai bus užkrautos visų tikrųjų atgailautojų nuodėmės. Kai vyriausiasis kunigas už nuodėmes atnašaudavo kraują ir pašalindavo iš šventyklos nuodėmes, jos būdavo užkraunamos atpirkimo ožiui. Kai Kristus Savo tarnystės pabaigoje Savo krauju pašalins Savo tautos nuodėmes iš dangiškosios šventyklos, jos bus užkrautos šėtonui, kuriam po teismo bus paskirta galutinė bausmė. Atpirkimo ožys buvo paleidžiamas į negyvenamą dykumą, kad niekados daugiau negrįžtų į Izraelio stovyklą. Taip ir šėtonas bus visiems laikams pašalintas iš Dievo ir Jo tautos akivaizdos. Jis bus galutinai sunaikintas sunaikinus nuodėmes ir nusidėjėlius.