28. Gyvenimo knyga

„Man stebint, - sako pranašas Danielius, - buvo pastatyti sostai, ir Ilgaamžis atsisėdo Savo soste. Jo drabužis buvo baltas kaip sniegas, o galvos plaukai - tarsi gryna vilna; Jo sostas buvo ugnies liepsnos, o sosto ratai - plieskianti ugnis. Ugnies upė liejosi ir tekėjo priešais jį. Tūkstančių tūkstančiai Jam tarnavo ir miriadų miriadai stovėjo priešais Jį. Teismas sėdo posėdžiauti, ir buvo atskleistos knygos“ (Danieliaus 7, 9.10).

Pranašui buvo parodyta ta didžioji ir iškilmingoji diena, kai žmonių charakterius ir gyvenimą peržvelgs visos žemės Teisėjas, ir kiekvienam bus atmokėta pagal jo darbus. Ilgaamžis yra Dievas Tėvas. Psalmių giedotojas sako: „Pirma, negu kalnai užgimė, ir žemę bei pasaulį pagimdei, Tu esi Dievas nuo amžių per amžius“ (Psalmių 90, 2). Teismui vadovaus Jis - visko, kas egzistuoja, šaltinis, ir viso Įstatymo Autorius. O tūkstančių tūkstančiai ir miriadų miriadai šventųjų angelų dalyvaus šiame didžiajame teisme kaip padėjėjai ir liudytojai.

Pranašas tęsia: „ pamačiau tarsi Žmogaus Sūnų, ateinantį dangaus debesimis. Jis priėjo prie Ilgaamžio, ir buvo Jam pristatytas. Jam buvo duota valdžia, garbė ir karalystė, idant Jam tarnautų visų kalbų tautos ir gentys. Jo valdžia yra amžina valdžia, tverianti amžinai, o Jo karalystė niekada nebus sunaikinta“ (Danieliaus 7, 13.14). Čia aprašytas Kristaus atėjimas nėra Jo antrasis atėjimas į žemę. Jis priėjo prie Ilgaamžio danguje, kad gautų valdžią, garbę ir karalystę, kurie Jam bus duoti, kai Jis baigs tarpininkauti. Pranašystė nurodė, kad, pasibaigus pranašiškam 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpiui, 1844 metais įvyks ne Jo antrasis atėjimas į žemę, o šis įvykis. Lydimas šventųjų angelų, mūsų didysis Vyriausiasis Kunigas įėjo į šventų švenčiausiąją ir stojo Dievo akivaizdoje, kad pradėtų baigiamąją žmonių užtarimo tarnystę - vykdytų teisminį tyrimą ir maldautų už visus, kurie pasirodys verti paveldėti Jo palaiminimą.

Permaldavimo dienos apeigose galėdavo dalyvauti tiktai tie, kurie apeiginio tarnavimo metu Dievo akivaizdoje išpažindavo savo kaltes ir atgailaudavo, o jų nuodėmės su aukų krauju patekdavo į šventyklą. Taigi didžiąją paskutiniąją Permaldavimo ir teisminio tyrimo dieną turi būti nagrinėjamos tik tikrųjų Dievo vaikų bylos. Nedorėlių teismas bus ypatingas, bet neeilinis įvykis, kuris įvyks vėliau. Nes jau meras prasidėti teismui nuo Dievo namų; bet jeigu jis pirmiausia prasideda nuo mūsų, tai koks galas laukia tų, kurie neklauso Dievo Evangelijos?! (1 Petro 4, 17)

Teismo sprendimai remsis dangaus knygų užrašais, kuriose surašyti žmonių vardai ir darbai. Pranašas Danielius sako: „Teismas sėdo posėdžiauti, ir buvo atskleistos knygos“. Apreiškimo knygos autorius, apibūdindamas tą patį įvykį, priduria: „Ir buvo atskleistos knygos, buvo atversta dar viena, būtent gyvenimo knyga. Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose, pagal jų darbus“ (20, 12).

Gyvenimo knygoje užrašyti vardai visų tų, kurie kada nors tarnavo Dievui. Jėzus sakė Savo mokiniams: „ džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje“ (Luko 10, 20). Apaštalas Paulius kalba apie ištikimus bendradarbius, kurių vardai įrašyti gyvenimo knygoje (Filipiečiams 4, 3). Pranašas Danielius, žiūrėdamas į tokių vargų metą, kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado tautos, teigia, kad bus išgelbėti visi, kurie tik rasti įrašyti knygoje. O Apreiškimo knygoje sakoma, kad į Dievo miestą įeis tik tie, kurie įrašyti Avinėlio gyvenimo knygoje (Danieliaus 12, 1; Apreiškimo 21, 27).

Atminimo knyga rašoma Dievo akivaizdoje, joje surašyti geri darbai tų, kurie bijo VIEŠPATIES ir pasitiki Jo vardu (Malachijo 3, 16). Danguje užrašyti jų tikėjimo žodžiai ir meilės darbai. Tuo remdamasis Judėjos valdytojas Nehemijas maldavo: „O mano Dieve, atsimink mane maloniai už tai ir neištrink mano gerų darbų, kuriuos esu padaręs savo Dievo Namams “ (Nehemijo 13, 14). Dievo atminimo knygoje įamžintas kiekvienas teisingas darbas. Ten tiksliai pažymėtas kiekvienas nugalėtos pagundos atvejis, kiekviena įgyta pergalė prieš blogį, kiekvienas švelnus gailestingumo žodis. Ten taip pat yra užrašytas kiekvienas pasiaukojimas, kiekviena iškęsta kančia ir sielvartas dėl Kristaus. Psalmių giedotojas sako: „Tu sužymėjai mano klajones, tad supilk mano ašaras į Savo ąsotį! Argi jos nėra sužymėtos Tavo knygoje?“ (Psalmių 56, 8)

Be to, atminimo knygoje sužymėtos ir žmonių nuodėmės. „Juk Dievas pašauks atsakyti už kiekvieną darbą, net slaptą - ir gerą, ir blogą. Teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį, - sako Išgelbėtojas. - Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“ (Mokytojo 12, 14; Mato 12, 36.37). Šie tikslūs užrašai atskleidžia visus slaptus sumanymus bei motyvus, nes Dievas nušvies, kas tamsoje paslėpta, ir atskleis širdžių sumanymus (1 Korintiečiams 4, 5). ‚Štai visa tai priešais Mane užrašyta . Atmokėsiu jiems, kaip jie nusipelnė, drauge už jų kaltes ir jų tėvų kaltes ‚, - sako VIEŠPATS (Izaijo 65, 6.7).

Kiekvieno žmogaus darbai peržiūrimi Dievo akivaizdoje ir įvertinami kaip ištikimi arba neištikimi. Dangaus knygose prie kiekvieno vardo tiksliai užrašytas kiekvienas ištartas blogas žodis, kiekvienas savanaudiškas poelgis, kiekviena neatlikta pareiga, kiekviena slapta nuodėmė, nors ji ir gudriai paslėpta. Angelas, žymintis gerus darbus ir nuodėmes, pažymi visus dangaus siųstus įspėjimus ar patarimus, kurių nebuvo paisoma, kiekvieną veltui praleistą akimirką, neišnaudotas galimybes, gerą ar blogą įtaką ir visas jos pasekmes.

Dievo Įstatymas yra matas, kuriuo teisme bus patikrinti žmonių charakteriai ir gyvenimas. Išmintingasis Saliamonas sako: „Bijok Dievo ir laikykis Jo įsakymų, nes tai saisto visą žmoniją. Juk Dievas pašauks atsakyti už kiekvieną darbą, net slaptą - ir gerą, ir blogą“ (Mokytojo 12, 13.14). Apaštalas Jokūbas įspėja savo brolius: „Taip kalbėkite ir taip darykite, kaip tie, kurie bus teisiami pagal laisvės Įstatymą“ (Jokūbo 2, 12).

Tie, kurie teisme pasirodys verti, dalyvaus teisiųjų prisikėlime. Jėzus sakė: „ o kurie pasirodys verti dalyvauti aname pasaulyje ir mirusiųjų prisikėlime, būdami prisikėlimo vaikai, bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai“ (Luko 20, 35-36). Be to, Jis sako, jog tie, kurie darė gera, prisikels gyventi (Jono 5, 29). Mirusieji teisieji prisikels tik po teismo, kuriame jie bus pripažinti verti prisikelti gyventi. Todėl jie asmeniškai nedalyvaus teisme, kai bus nagrinėjamos jų bylos ir paskelbtas nuosprendis.

Jėzus bus jų Užtarėjas, maldaujantis Dievą pasigailėti. „O jei kuris nusidėtų, tai mes turime Užtarėją pas Tėvą, teisųjį Jėzų Kristų. Mat Kristus įžengė ne į rankų darbo šventovę - tikrosios atvaizdą, bet į patį dangų, kad nuo dabar mus užtartų, stovėdamas priešais Dievo veidą. Todėl Jis per amžius gali išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo. Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų“ (1 Jono 2, 1; Hebrajams 9, 24; 7, 25).

Kai, prasidėjus teismui, atskleidžiamos knygos, Dievo akivaizdoje peržiūrimas visų tikinčių gyvenimas. Pradėdamas nuo pirmųjų žemėje gyvenusių žmonių, mūsų Užtarėjas pristato kiekvienos kartos bylas ir baigia gyvaisiais. Bus paminėtas kiekvieno vardas ir atidžiai ištirta kiekviena byla. Vieni bus priimti, kiti atmesti. Jei knygose bus rastos nuodėmės, dėl kurių žmogus neatgailavo ir jam nebuvo atleista, jo vardas bus išbrauktas iš gyvenimo knygos, o gerų darbų įrašai ištrinti iš Dievo atminimo knygos. Viešpats sakė Mozei: „Tą, kuris nusidėjo Man, tik tą ištrinsiu iš Savo knygos“ (Išėjimo 32, 33). Pranašas Ezechielis byloja: „Kai teisusis nusigręžia nuo teisumo ir daro pikta , nejaugi jis bus gyvas? Nė vienas jo teisumo darbų, kuriuos jis buvo padaręs, nebus atmenamas dėl jo neištikimybės “ (Ezechielio 18, 24).

Prie vardų tų, kurie iš tikrųjų atgailavo ir tikėjimu paliudijo, kad Kristaus kraujas yra jų atpirkimo auka, įrašoma: Atleista, tuomet jie tampa Kristaus teisumo dalininkai, vadinasi, jų charakteriai atitinka Dievo Įstatymą, todėl jų nuodėmės bus išdildytos ir jie pasirodys verti amžinojo gyvenimo. Pranašas Izaijas Viešpaties vardu skelbia: „Aš, Aš - Tas, Kuris dėl Savęs naikina tavo nusižengimus, - Aš tavo nuodėmių neatminsiu“ (Izaijo 43, 25). Jėzus pasakė: „Nugalėtojas bus aprengtas baltais drabužiais, ir jo vardo neištrinsiu iš gyvenimo knygos. Aš išpažinsiu jo vardą Savo Tėvo ir Jo angelų akivaizdoje. Kas išpažins Mane žmonių akivaizdoje, ir Aš jį išpažinsiu Savo Dangiškojo Tėvo akivaizdoje. O kas išsigins Manęs žmonių akivaizdoje, ir Aš jo išsiginsiu Savo Dangiškojo Tėvo akivaizdoje“ (Apreiškimo 3, 5; Mato 10, 32.33).

Didžiausias žmonių susidomėjimas žemės teismų sprendimais silpnai teatspindi dangaus teismo susidomėjimą, kai į gyvenimo knygą įrašytųjų gyvenimas peržiūrimas visos žemės Teisėjo akivaizdoje. Dieviškasis Užtarėjas prašo, kad visiems, kurie tikėdami Jo krauju nugalėjo, būtų atleisti nusižengimai, kad jie galėtų grįžti į gimtąjį Edeno sodą ir būtų karūnuojami kartu su Juo kaip ankstesnės valdžios (Michėjo 4, 8) paveldėtojai. Stengdamasis apgauti ir suvilioti žmoniją, šėtonas tikėjosi sužlugdyti Dieviškąjį žmogaus Išgelbėjimo Planą. Tačiau Kristus dabar prašo, kad šis Planas būtų įgyvendintas taip, tarsi žmogus niekados nebūtų nusižengęs. Jis prašo, kad Jo tautai būtų visiškai atleista ir ji būtų išteisinta, taip pat jai būtų suteikta Jo šlovės dalis ir leista atsisėsti šalia Jo soste.

Tuo tarpu, kai Jėzus maldauja už tuos, kurie neatmetė Jo malonės, šėtonas kaltina juos Dievui kaip nusidėjėlius. Didysis apgavikas skatino juos abejoti, nepasitikėti Dievu, stengėsi atskirti nuo Jo meilės, laužyti Jo Įstatymą. Dabar jis rodo į jų nugyventą gyvenimą, charakterio ydas, nepanašumą į Kristų, jis liudija, kad jie užtraukė gėdą Atpirkėjui. Šėtonas nurodo visas nuodėmes, kurias jis gundė daryti žmones, o šie jam pasidavė, todėl dabar jis reiškia į juos teises kaip į savo pavaldinius.

Jėzus nepateisina nuodėmių, bet nurodo atgailą ir tikėjimą; prašydamas jiems atleisti, ištiesia Savo sužalotas rankas į Tėvą bei šventuosius angelus ir sako: „Įrėžiau jų vardą Savo rankos delne. Tikra auka Dievui - susigraudinusi dvasia; Tu, Dieve, nepanie kinsi širdies, susigraudinusios ir atgailaujančios“ (plg. Izaijo 49, 16; Psalmių 51, 19). Kreipdamasis į Savo tautos kaltintoją, Jis pareiškia: „Tesudraudžia tave VIEŠPATS, šėtone! VIEŠPATS, Kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave! Argi šis žmogus nėra nuodėgulys, išplėštas iš ugnies?“ (Zacharijo 3, 2) Kristus apvilks ištikimuosius Savo teisumu, kad pristatytų juos Tėvui kaip garbingą Bažnyčią, neturinčią jokios dėmės, nei raukšlės, nei nieko tokio (Efeziečiams 5, 27). Jų vardai įrašyti į gyvenimo knygą ir apie juos parašyta: Jie vaikščios su Manimi, apsirengę baltai, nes jie šito verti (Apreiškimo 3, 4).

Taip bus visiškai ištesėtas naujosios Sandoros pažadas: „ jų kaltę atleisiu ir jų nuodėmes daugiau nebeatminsiu. ‚Tomis dienomis ir tuo metu, - tai VIEŠPATIES žodis, - bus ieškoma Izraelio kaltės, tačiau jos nebebus, ir Judo nuodėmių, tačiau jų nebeatsiras, nes atleisiu tam likučiui, kurį išgelbėjau‘. Tą dieną VIEŠPATIES atžala bus graži ir šlovinga, o krašto vaisius - Izraelio likučių pažiba ir šlovė. Tas, kuris išliko Sione, ir tas, kuris paliktas Jeruzalėje, visi, kurie įrašyti gyventi Jeruzalėje, bus vadinami šventaisiais“ (Jeremijo 31, 34; 50, 20; Izaijo 4, 2.3).

Prieš Viešpaties antrąjį atėjimą turi būti baigtas teisminis tyrimas, atliktas nuodėmių išdildymas. Mirusieji bus teisiami iš užrašų knygose, todėl neįmanoma, kad žmonių nuodėmės būtų išdildytos iki teismo, kuriame bus tiriamos jų bylos. Apaštalas Petras aiškiai nurodo, kad tikinčiųjų nuodėmės bus išdildytos iš knygų, kai nuo Viešpaties veido ateis paguodos metas ir Jis atsiųs jums skirtąjį Mesiją Jėzų (žr. Apaštalų darbų 3, 19.20). Kai pasibaigs teisminis tyrimas, Kristus ateis į žemę ir kiekvienam žmogui atmokės pagal jo darbus.

Apeiginio tarnavimo metu vyriausiasis kunigas, atlikęs Izraelio permaldavimą, išeidavo ir laimindavo tautą. Kristus, užbaigęs Savo kaip užtarėjo darbą, pasirodys ne dėl nuodėmių, bet Jo laukiančiųjų išganymui (Hebrajams 9, 28), kad palaimintų Savo tautą ir suteiktų jai amžinąjį gyvenimą. Kaip kunigas pašalindavo nuodėmes iš šventyklos, išpažindamas jas virš atpirkimo ožio galvos, taip Kristus visas nuodėmes užkraus šėtonui - jų autoriui ir kurstytojui. Atpirkimo ožys su visomis Izraelio kaltėmis buvo išsiunčiamas į tyrus (Kunigų 16, 22), o šėtonas, kaltas dėl visų nuodėmių, kurias jis kurstė daryti Dievo tautą, bus įkalintas tūkstančiui metų apleistoje bei negyvenamoje žemėje ir galų gale gaus atpildą už nuodėmę ugnyje, kuri sunaikins visus nedorėlius. Didysis Atpirkimo Planas bus įgyvendintas, kai galutinai bus atsikratyta nuodėmės ir išgelbėti visi, kurie bodėjosi pikto.

Nurodytu teismo pradžios laiku - 1844 m., t. y. kai pasibaigė pranašiškas 2300 vakarų ir rytmečių laikotarpis, - prasidėjo teisminis tyrimas ir nuodėmių išdildymas. Visų tų, kurie kada nors laikė save Kristaus sekėjais, gyvenimas bus atidžiai ištirtas. Ir mirusieji, ir gyvieji bus teisiami iš užrašų knygose, pagal jų darbus.

Nuodėmės, dėl kurių nebuvo atgailauta ir kurių nebuvo atsisakyta, nebus atleistos ir išdildytos iš knygų, Dievo Dieną jos liudys prieš nusidėjėlį. Ar nusidėjėlis darė savo blogus darbus dieną, ar naktį, visa yra gryna ir atidengta akims To, Kuriam turėsime duoti apyskaitą. Dievo angelai mato kiekvieną nuodėmę ir tiksliai ją užrašo. Nuodėmę galima daryti slaptai, neigti ją padarius, nuslėpti nuo tėvo, motinos, žmonos, vaikų bei draugų, galbūt niekas, išskyrus patį nusikaltėlį, niekuomet nesužinos apie padarytą blogį, tačiau jis atidengtas Dangui. Nei juodžiausios nakties tamsa, nei visų apgaulės gudrybių slaptumas negali uždengti ir paslėpti nė vienos minties nuo Ilgaamžio. Dievas gerai žino apie kiekvieną neteisingą poelgį ir kiekvieną nesąžiningą sandėrį. Jo negalima apgauti pamaldžia išvaizda. Jis neklysta įvertindamas kiekvieno charakterį. Sukta ir klastinga žmogaus širdis gali lengvai apgauti kitus, tačiau Dievas kiaurai mato visas apgavystes, Jam atidengtas vidinis žmogaus pasaulis.

Kokia iškilminga mintis! Diena po dienos, tirpdamos amžinybėje, nešasi užrašų naštą į dangaus knygas. Ištarto žodžio nepagausi, padaryto darbo nebesugrąžinsi. Angelai pažymi ir gerus, ir piktus darbus. Galingiausias žemės užkariautojas negali atitaisyti nė vieno dienos užrašo. Mūsų poelgiai, mūsų žodžiai, net slapčiausios mūsų mintys - viskas turi reikšmę sprendžiant mūsų likimą - būti laimingiems arba ne. Jei mes ir užmirštume juos, tačiau jie liudys, kad mus nuteisintų arba pasmerktų.

Fotoplokštelė tiksliai fiksuoja žmogaus veido bruožus, o dangaus knygos tiksliai atspindi žmogaus charakterį. Žmonės menkai tesirūpina tuo, kad juos žemėje įdėmiai seka dangaus gyventojų žvilgsniai. Jeigu uždanga, skirianti matomąjį pasaulį nuo nematomojo, būtų pakelta, žmogaus sūnūs pamatytų angelą, rašantį kiekvieną jų žodį ir darbą, su kuriais jiems vėl reikės susidurti teisme, kiek daug žodžių kasdien liktų neištarta, kiek daug darbų atsisakyta!

Teisme bus kruopščiai išnagrinėta, kiek buvo naudingas kiekvienas mūsų talentas, kaip panaudojome mums Dangaus suteiktas privilegijas. Ar Savo atėjimo dieną Viešpats atgaus tai, kas Jam priklauso, ir netgi su nuošimčiais? Ar mes panaudojome mums patikėtas rankų, širdies ir proto jėgas šlovindami Dievą bei laimindami pasaulį? Kaip mes naudojome mūsų laiką, mūsų plunksną, mūsų balsą, mūsų pinigus ir mūsų įtaką? Ką mes padarėme Kristui, Kuris įsikūnijo neturtingųjų, kenčiančiųjų, našlaičių ar našlių asmenyje? Dievas patikėjo mums Savo šventąjį Žodį. Ką padarėme su mums duota šviesa ir tiesa, galinčia pamokyti žmones išsigelbėti? Vien tikėjimo išpažinimas neturi jokios vertės, tik meilė, kuri patvirtinama darbais, yra tikra. Dangaus akyse vertę turi tik tie darbai, kurie skatinami meilės. Visa, kas daroma su meile, nors žmonių akyse tai yra mažareikšmis dalykas, Dievas priima ir atlygina už tai.

Dangaus knygos atskleidžia paslėptą žmonių savanaudiškumą. Taip pat jose pažymėtos nepaisytos pareigos ir užmiršti Išgelbėtojo įsakymai. Jie pamatys, kaip dažnai atiduodavo šėtonui laiką, mintis ir jėgas, priklausančias Kristui. Angelai rašo danguje liūdnus metraščius! Protingi žmonės, skelbiasi esą Kristaus sekėjai, nors jie užimti tik savo pasaulietiškais reikalais ir žemiškais malonumais. Pinigai, laikas ir jėgos išeikvojami didžiuotis ir pataikauti savo užgaidoms. Kiek mažai laiko skiriama pasimelsti, Šventajam Raštui tyrinėti, nusižeminti ir išpažinti nuodėmes!

Šėtonas yra be galo sumanus, siekdamas atitraukti mūsų mintis nuo svarbiausio tikslo. Vyriausiasis apgavikas nekenčia didžiųjų tiesų, kurios veda prie atpirkimo aukos ir visagalio Užtarėjo. Piktasis žino, kad jo sėkmė priklauso nuo to, ar pavyks jam atitraukti žmonių mintis nuo Jėzaus ir Jo tiesos.

Tie, kurie tikisi dalintis Išgelbėtojo tarpininkavimo malonėmis, neleis, kad kas nors kliudytų jiems atlikti šventą pareigą, Dievo baime padarydami savo šventumą tobulą. Užuot skyrę savo brangų laiką malonumams, didžiavimuisi ar kitiems savanaudiškiems tikslams, jie paskirs jį rimtam tiesos Žodžio tyrinėjimui ir maldai. Dievo tauta turi aiškiai suprasti tiesą apie šventyklą ir teisminį tyrimą. Visiems reikia suprasti, kokią tarnystę mūsų labui atlieka didysis Vyriausiasis Kunigas. Antraip neįstengsime rodyti tikėjimo, kuris svarbus mums, arba nesugebėsime užimti padėties, kurią paskyrė Dievas. Kiekvienas žmogus gali išgelbėti arba pražudyti savo sielą. Kiekvieno žmogaus byla laukia Dievo sprendimo. Kiekvienas turės susitikti su didžiuoju Teisėju akis į akį. Labai svarbu, kad kiekvienas kuo dažniau susimąstytų apie tą iškilmingą valandą, kai teismas sės posėdžiauti ir bus atskleistos knygos, kai dienų pabaigoje kartu su pranašu Danieliumi jis stovės ir lauks savo likimo sprendimo.

Visi, išvydę šviesą, kuri nušvietė šias didžiąsias tiesas, turi dalintis su kitais tuo, ką jiems patikėjo Dievas. Dangiškoji šventykla yra Kristaus tarnystės žmonių labui centras. Tarnystė, kuri atliekama joje, skirta kiekvienai žemėje gyvenančiai sielai. Si tarnystė atskleidžia Atpirkimo Planą ir priartina mus prie šlovingos teisingumo ir nuodėmės kovos pabaigos. Todėl be galo svarbu, kad visi atidžiai tyrinėtų šiuos klausimus, kad būtų pasirengę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie juose gyvenančią viltį.

Kaip ir Kristaus mirtis ant kryžiaus, Jo tarpininkavimas žmogaus labui dangiškoje šventykloje yra labai svarbi Išgelbėjimo Plano dalis. Savo mirtimi Jis pradėjo darbą, kurį užbaigti prisikėlęs įžengė į dangų. Tikėjimu mes turime įeiti už uždangos, kur už mus kaip pirmtakas įžengė Jėzus (Hebrajams 6, 20). Ten spindi šviesa nuo Golgotos kryžiaus. Ten mes galime geriau suprasti atpirkimo paslaptis. Negalima įkainoti to, ką Dangus sumokėjo už žmogaus išgelbėjimą. Paaukota Auka patenkino visus sulaužyto Dievo Įstatymo reikalavimus. Jėzus atvėrė kelią į Tėvo sostą, todėl Jam tarpininkaujant visi pas Jį ateinantys tikintieji gali savo nuoširdžius troškimus nukreipti į Viešpatį.

Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo (Patarlių 28, 13). Jei tie, kurie slepia ir pateisina savo trūkumus, pamatytų, kaip šėtonas tuo džiaugiasi, kaip jis tyčiojasi iš Kristaus ir šventųjų angelų, jie skubėtų kuo greičiau išpažinti savo nuodėmes ir jų atsikratyti. Naudodamasis žmogaus charakterio ydomis, šėtonas stengiasi visiškai jį užvaldyti, nes žino, jeigu ydos bus puoselėjamos, jis nugalės. Todėl jis nuolat stengiasi apgaule įtikinti Kristaus sekėjus, kad neįmanoma nugalėti savo silpnybių. Tačiau Jėzus maldauja už juos. Jis tiesia Savo sužalotas rankas, rodo sužeistą kūną ir kiekvienam, norinčiam sekti Juo, sako: „Gana tau Mano malonės. Imkite ant savo pečių Mano jungą ir mokykitės iš Manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, Mano našta lengva“ (žr. 2 Korintiečiams 12, 9; Mato 11, 29.30). Niekas neturi manyti, jog neįmanoma atsikratyti trūkumų. Dievas suteiks tikėjimą ir malonę, kad nuodėmės būtų įveiktos.

Laikai, kuriais mes gyvename, yra didžiojo Permaldavimo diena. Kai apeiginio tarnavimo metu vyriausiasis kunigas atlikdavo permaldavimą už Izraelio nuodėmes, kiekvienas sugelta širdimi turėdavo prieš Dievą atgailauti už nuodėmes ir nusižeminti Jo akivaizdoje, kad nebūtų atskirtas nuo bendrijos. Taip ir dabar, kiekvienas, kuris nori, kad jo vardas nebūtų ištrintas iš gyvenimo knygos, per likusias malonės dienas sugelta širdimi Dievo akivaizdoje turėtų sielvartauti dėl savo nuodėmių ir nuoširdžiai atgailauti. Būtina giliai ir kruopščiai ištirti savo širdį. Lengvabūdiškumo, paviršutiniškumo dvasia būdinga daugeliui žmonių, kurie skelbiasi esą krikščionys, turi būti nugalėta. Sunki kova laukia tų, kurie nori įveikti juos užvaldantį blogio polinkį. Pasiruošimo darbas yra individualus darbas. Mes nebūsime išgelbėti bendrai. Vieno žmogaus tyrumas ir šventumas nekompensuos kitam šių savybių trūkumo. Nors visos tautos stos prieš Dievo teismą, bet Jis ištirs kiekvieno žmogaus bylą taip kruopščiai ir rūpestingai, tarsi žemėje nieko kito nebūtų. Kiekvienas turi būti išmėgintas ir neturėti jokios dėmės nei raukšlės, nei nieko tokio.

Kokie iškilmingi įvykiai, susiję su baigiamuoju permaldavimu! Koks reikšmingas susidomėjimas jais! Dangiškoje šventykloje dabar vyksta teismas. Jis vyksta jau daugelį metų. Greitai - niekas nežino kaip greitai - bus pradėtos nagrinėti gyvųjų žmonių bylos. Tada keliančiame pagarbią baimę Dievo artume bus peržvelgtas kiekvieno mūsų gyvenimas. Todėl kaip niekados anksčiau kiekvienai sielai reikėtų atkreipti dėmesį į Išgelbėtojo įspėjimą: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! Jeigu nebudėsi, Aš ateisiu kaip vagis, ir tu nežinosi, kurią valandą tave užklupsiu“ (Morkaus 13, 33; Apreiškimo 3, 3).

Kai baigsis teisminis tyrimas, bus nulemtas kiekvieno likimas - gyventi ar mirti. Malonės laikas baigsis netrukus prieš Viešpaties antrąjį atėjimą dangaus debesyse. Žvelgdamas į tą laiką Kristus sako: „Piktadarys toliau darys piktadarybes, kas susitepęs, susiteps dar labiau, teisusis toliau vykdys teisumą, ir šventasis dar šventės. Štai Aš veikiai ateinu, atsinešdamas atlygį, ir kiekvienam atmokėsiu pagal jo darbus“ (žr. Apreiškimo 22, 11.12).

Teisieji ir nedorėliai toliau gyvens žemėje mirtingu kūnu - jie sodins ir statys, valgys ir gers, visiškai neįtardami, kad dangaus šventykloje jau paskelbtas galutinis, neatšaukiamas nuosprendis. Prieš prasidedant tvanui, po to, kai Nojus įlipo į laivą, ir Dievas uždarė paskui jį duris, o netikintieji liko už durų, dar septynias dienas žmonės, nežinodami savo numatyto likimo, toliau nerūpestingai gyveno pilną malonumų gyvenimą ir šaipėsi iš įspėjimų apie artėjančio nuosprendžio įvykdymą. „ taip bus ir tada, - sako Išgelbėtojas, - kai ateis Žmogaus Sūnus“ (Mato 24, 39). Tyliai, nepastebimai lyg vagis naktį ateis lemiamoji valanda, kai bus nuspręstas kiekvieno žmogaus likimas, tada nusidėjėlius visiems laikams apleis jiems siūlytoji malonė.

Taigi budėkite , kad, netikėtai sugrįžęs, nerastų jūsų miegančių (Morkaus 13, 35.36). Kokia pavojinga padėtis tų, kurie, pavargę laukti, vėl grįš prie pasaulio vilionių! Kai verslininkai bus užsiėmę pelnu, malonumų mėgėjai sieks patenkinti savo užgaidas, o mados duktė tvarkys savo apdarus, išmuš valanda, kai visos žemės Teisėjas paskelbs nuosprendį: „Tu buvai pasvertas svarstyklėmis ir rastas lengvas“ (Danieliaus 5, 27).