33. Pirmoji didžioji apgavystė

Nuo pat žmonių istorijos pradžios šėtonas stengiasi klaidinti žmonių giminę. Tas, kuris suorganizavo sukilimą danguje, trokšta įtikinti žemės gyventojus susivienyti kovai prieš Dievo valdžią. Adomas ir Ieva buvo visiškai laimingi, paklusdami Dievo Įstatymui. Šis faktas nuolatos prieštaravo šėtono įtikinėjimams danguje, kad Dievo Įstatymas yra žiaurus ir priešiškas Jo kūrinių gerovei. Be to, šėtono pavydas išaugo dar daugiau, kai jis pamatė, kokie nuostabūs namai buvo įruošti skaisčiajai porai. Jis nusprendė priversti juos nusidėti, kad, atskyręs nuo Dievo, pajungtų savo valiai, užvaldytų žemę ir įkurtų joje savo karalystę, priešingą Aukščiausiajam.

Jei šėtonas būtų parodęs savo tikrąjį charakterį, Adomas su Ieva iš karto būtų jį atstūmę, nes buvo perspėti apie pavojingą priešą. Bet jis veikė užsimaskavęs, slėpdamas savo tikrąjį tikslą, kad kuo veiksmingiau jį įgyvendintų. Pasinaudodamas kaip tarpininku žalčiu, kuris tuo metu buvo žavi būtybė, jis pats kreipėsi į Ievą: „Ar tikrai Dievas sakė: ‚Nevalgykite nuo jokio medžio sode!‘?“ (Pradžios 3, 1) Jei Ieva nebūtų įsitraukusi į pokalbį su gundytoju, ji būtų išlikus saugi. Išdrįsusi šnekėti su šėtonu ji tapo klastos auka. Taip dauguma apsigauna ir dabar - žmonės abejoja ir ginčijasi dėl Dievo reikalavimų. Užuot paklusę Dievo įsakymams, jie pripažįsta žmogiškąsias teorijas, kurios yra ne kas kita, kaip užmaskuoti šėtono prasimanymai.

Moteris atsakė žalčiui: „Sodo medžių vaisius mes galime valgyti. Tik apie vaisių to medžio, kuris sodo viduryje, Dievas sakė: ‚Nuo jo nevalgysite nei jį liesite, kad nemirtumėte!‘“ Bet žaltys tarė moteriai: „Jus tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“ (Pradžios 3, 2 - 5). Šėtonas skelbė, kad jie taps panašūs j Dievą, bus išmintingesni nei anksčiau ir pasieks aukštesnę raidos pakopą. Ieva pasidavė pagundai. Ji privertė nusidėti ir Adomą. Jie patikėjo žalčio žodžiais, kad Dievas juos apgavo. Jie nepasitikėjo Kūrėju ir įsivaizdavo, jog Jis suvaržė jų laisvę. Jie manė, kad pasidarys išmintingesni ir taps aukštesnėmis būtybėmis, peržengdami Jo Įstatymą.

Ar po nuopuolio Adomas suprato tikrąją šių žodžių prasmę: Tu mirte mirsi tą dieną, kurią tu nuo to medžio valgysi? Ar tai reiškė, kaip įtikinėjo šėtonas, kad jis pasieks aukštesnę raidos pakopą? Tada iš tikrųjų būtų vertėję nusižengti, o šėtonas būtų tapęs žmonių giminės geradariu. Bet Adomas suprato, kad Dieviškasis posakis reiškė ką kita. Dievas paskelbė bausmę už nuodėmę - žmogus turi grįžti į žemę, iš kurios buvo paimtas: „Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pradžios 3, 19) Šėtono žodžiai, kad judviejų akys bus atvertos, pasitvirtino tik viena prasme: Adomui su Ieva nepaklusus Dievui, jų akys atsivėrė, ir jie pamatė savo kvailumą, pažino blogį ir paragavo kartaus nuodėmės vaisiaus.

Edeno sodo viduryje augo gyvybės medis, kurio vaisiai turėjo amžinojo gyvenimo galią. Jei Adomas būtų likęs paklusnus Dievui, jis būtų džiaugęsis, galėdamas laisvai prieiti prie šio medžio ir būtų gyvenęs amžinai. Bet nusidėjęs jis nebeteko teisės valgyti nuo gyvybės medžio vaisiaus ir tapo mirtingas. Dieviškasis nuosprendis: „Juk dulkė esi ir į dulkę sugrįši“, nužymi visišką gyvybės išnykimą.

Nemirtingumas, pažadėtas žmogui su sąlyga, kad jis bus paklusnus, buvo prarastas dėl nuodėmės. Adomas negalėjo perduoti palikuonims to, ko pats neturėjo. Ir puolusiai giminei nebūtų buvę jokios vilties, jei Dievas, paaukojęs Savo Sūnų, nebūtų grąžinęs žmonėms nemirtingumo teisės. Kai mirtis prasiskverbė į visus žmones, nes visi nusidėjo, Kristus Savo Evangelija nušvietė gyvenimą bei nemirtingumą (Romiečiams 5, 12; 2 Timotiejui 1, 10). Tik per Kristų galime tapti nemirtingi. Jėzus sakė: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas nenori Sūnaus tikėti - gyvenimo nematys“ (Jono 3, 36). Kiekvienas žmogus galės naudotis neįkainojama palaima, jeigu vykdys šią sąlygą. Tie, kurie ieško šlovės, garbingumo ir nemirtingumo, ištvermingai darydami gera, džiaugsis amžinuoju gyvenimu (Romiečiams 2, 7).

Vienintelis, pažadėjęs Adomui gyvenimą už nepaklusnumą, buvo didysis apgavikas. Žalčio pažadas Adomui ir Ievai: „Jus tikrai nemirsite!“ buvo pirmasis pasaulyje pamokslas apie sielos nemirtingumą. Deja, šis pareiškimas, besiremiantis vien tik šėtono autoritetu, aidu atsikartoja iš krikščioniškųjų sakyklų ir šiandien. Kaip ir protėviai, didesnė žmonijos dalis patiki juo. Dievo nuosprendžiui: „Žmogus, kuris nusideda, turi mirti“ (Ezechielio 18, 20), suteikiama nauja prasmė: siela, kuri nusideda, nemirs, bet gyvens amžinai. Mes galime tik stebėtis, kaip keistai žavėdamiesi žmonės aklai pasitiki šėtono žodžiais ir nepasitiki Dievo Žodžiu.

Jei po nuopuolio žmogus būtų galėjęs laisvai prieiti prie gyvybės medžio, jis būtų gyvenęs amžinai. Tada ir nuodėmė būtų įamžinta. Bet saugoti kelio prie gyvybės medžio buvo pastatyti kerubai ir liepsna švytruojantis kalavijas (Pradžios 3, 24). Ir niekam iš Adomo giminės nebuvo leista peržengti ribos ir valgyti gyvybę teikiančių vaisių. Todėl nėra nė vieno nemirtingo nusidėjėlio.

Bet po nuopuolio šėtonas liepė savo angelams dėti ypatingas pastangas, kad galėtų įkvėpti žmogui tikėjimą savo paties nemirtingumu. Privertę žmones taip klysti, jie įtikino juos padaryti išvadą, kad nusidėjėlis turės amžinai kentėti. Dabar tamsos kunigaikštis, veikdamas per savo tarnus, Dievą vaizduoja kerštingu tironu, kuris meta į pragarą visus Jam nepatinkančius ir verčia kęsti Jo pyktį. Patenkintas Jis žvelgia iš aukšto, kaip jie kenčia neapsakomas kančias, besiraitydami iš skausmo amžinose liepsnose...

Taip šėtonas priskyrė Kūrėjui ir žmonijos Geradariui savo savybes. Žiaurumas kyla iš šėtono. Dievas yra meilė. Ir visa, ką Jis sukūrė, buvo tyra, šventa ir gražu, kol pirmasis didysis maištininkas neįvedė nuodėmės. Pats šėtonas ir yra priešas, stumiantis žmogų į nuodėmę ir, jei tik gali, jį pražudantis. Kaip jis džiūgauja, jei jam pavyksta! Jeigu būtų leista, visa žmonija pakliūtų į jo tinklą. Jei Dieviškoji jėga nesikištų, nė vienas Adomo sūnus ar dukra neišsigelbėtų.

Šiandien šėtonas siekia įveikti žmones taip, kaip kažkada veikė mūsų protėvius, pakirsdamas pasitikėjimą Kūrėju ir versdamas suabejoti Jo valdymo išmintingumu bei Įstatymo teisingumu. Kad pateisintų savo pyktį ir maištą, šėtonas su savo pasiuntiniais vaizduoja Dievą netgi blogesnį už save. Didysis apgavikas stengiasi priskirti mūsų Dangiškajam Tėvui baisų savo paties žiaurumą, kad galėtų pasirodyti labai nuskriaustas, kai jį išvarė iš dangaus už nepaklusnumą tokiam neteisingam valdovui. Kaip kontrastą vergijai, įtvirtintai griežtais Jehovos įsakymais, šėtonas rodo pasauliui laisvę, kuria žmonės džiaugtųsi, jam švelniai valdant. Taip šėtonui pavyksta nuvilioti žmones nuo ištikimybės Dievui.

Kaip nedera su meilės ir gailestingumo jausmu ir netgi su mūsų teisingumo supratimu mokymas, kad mirę nusidėjėliai yra kankinami ugnimi ir siera amžinose pragaro liepsnose, kad už trumpo gyvenimo žemėje nuodėmes jie turės kentėti tol, kol Dievas bus gyvas. Tačiau ši dogma plačiai skleidžiama ir iki šiol yra sudėtinė daugelio krikščioniškojo pasaulio tikėjimo mokymų dalis. Vienas įžymus teologas pasakė: „Regėdami pragaro kančias, šventieji taps dar laimingesni amžiams. Matydami, kad kiti, esantys tos pačios prigimties ir gimę tomis pačiomis sąlygomis, šitaip kankinasi, o jie yra tapę išrinktaisiais, supras, kokie yra laimingi“. Kitas pavartojo tokius žodžius: „Kol rūstybės indams vykdomas amžinas nuosprendis, jų kentėjimų dūmus per amžius regės gailestingumo indai, kurie užuot užjautę nelaiminguosius, sušuks: ‚Amen, Aleliuja! Šlovinkite Viešpatį!‘“

Kuriame Šventojo Rašto puslapyje galima atrasti tokį mokymą? Nejaugi atpirktieji danguje praras gailestingumą, užuojautą ir netgi paprasčiausius žmogiškus jausmus? Nejaugi juos pakeis stoiškas abejingumas arba laukinis žiaurumas? Ne, ne, tokio mokymo nerasime Dievo Knygoje. Tie, kurių požiūrį atspindi anksčiau paminėtos ištraukos, gali būti išsilavinę ir net dori žmonės, tačiau suklaidinti šėtono gudrybių. Jis verčia juos iškraipyti sudėtingas Šventojo Rašto vietas, suteikdamas jo kalbai aštrumą ir kandumą - savybes, kuriomis pasižymi jis pats, o ne mūsų Kūrėjas. „Kaip Aš gyvas, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - nenoriu, kad nedorėlis mirtų, bet noriu, kad nedorėlis sugrįžtų iš savo kelio ir būtų gyvas. Sugrįžkite, sugrįžkite iš savo nedorų kelių, kad nemirtumėte, Izraelio namai!“ (Ezechielio 33, 11)

Ką laimėtų Dievas, jei mes ir pripažintume, kad Jis mėgaujasi nesiliaujančių kankinimų reginiu, kad Jį džiugina kankinių, laikomų pragaro liepsnose, dejonės, klyksmas ir prakeiksmai? Ar šie siaubingi garsai gali būti muzika Begalinės Meilės ausiai? Bandoma įtikinti, kad nuosprendis atiduoti nusidėjėlius amžinoms kančioms rodo Dievo neapykantą nuodėmei kaip blogiui, kuris pavojingas Visatos ramybei ir tvarkai. Kokia šventvagystė! Atrodytų, kad nuodėmė įamžinta dėl Dievo neapykantos jai. Remiantis tokių teologų mokymais, nuolatinės kančios, nesitikint jokio pasigailėjimo, esą siutina ir varo iš proto vargšes aukas, esą, išliedamos savo įniršį burnojimu ir prakeiksmais, jos amžinai didina savo kaltę. Bet Dievo šlovė nedidės šitaip nuolat per amžių amžius augant nuodėmei.

Neįmanoma žmogaus protu suvokti viso blogio, kurį apie amžinąsias kančias padarė erezija. Biblijos religija, kupina meilės, gerumo ir užuojautos, yra suteršta prietarų ir apgaubta baime. Jei mes pagalvotume, kaip neteisingai šėtonas pavaizdavo Dievo charakterį, ar galėtume stebėtis, kodėl žmonės bijo, dreba ar net niekina mūsų gailestingąjį Kūrėją? Tokia baisi nuomonė apie Dievą, skleidžiama iš sakyklų visame pasaulyje, tūkstančius ir netgi milijonus padarė skeptikais ir bedieviais.

Mokymas apie amžinąsias kančias yra viena iš klaidingų dogmų, įeinančių į Babelės paleistuvingo įniršio vyno, nuo kurio pasigėrė žemės gyventojai, sudėtį (Apreiškimo 14, 8; 17, 2). Tai, kad Kristaus tarnautojai pripažino šią ereziją ir skelbė ją iš šventųjų sakyklų, iš tikrųjų lieka paslaptimi. Jie priėmė ją iš Romos, kaip ir mokymą apie netikrąją poilsio dieną. Iš tiesų, to mokė įžymūs ir geri žmonės, bet šviesa, tyrinėjant šią temą, nešvietė jiems taip ryškiai kaip mums. Jie buvo atsakingi tik už šviesą, švietusią jų laikais, o mes - už tą, kuri šviečia mūsų dienomis. Jei nusisuksime nuo Dievo Žodžio liudijimo ir pripažinsime klaidingus mokymus todėl, kad to mus mokė tėvai, tai nuosprendis, paskelbtas Babelei, galios ir mums - juk mes geriame jos paleistuvingo įniršio vyną.

Didelė grupė žmonių, kurie piktinasi mokymu apie amžinąsias kančias, nukrypsta į priešingą pusę - jie taip pat klysta. Matydami, kad Šventasis Raštas vaizduoja Dievą kupiną meilės ir užuojautos, jie netiki, kad Jis galėtų Savo kūrinius pasiųsti į amžinai degančias pragaro liepsnas. Tačiau, tikėdami sielos nemirtingumu, jie neturi kito pasirinkimo ir daro išvadą, kad galų gale bus išgelbėta visa žmonija. Daugelis Biblijos grasinimus laiko tik priemone, priverčiančia žmones paklusti, nors iš tikrųjų jie nebus įvykdyti. Todėl daroma išvada, kad nusidėjėlis gali gyventi kaip patinka, nesilaikydamas Dievo reikalavimų ir vis dėlto tikėtis Jo palankumo. Toks mokymas, piktnaudžiaujantis Dievo gailestingumu, bet ignoruojantis Jo teisingumą, patinka neatgimusiai žmogaus širdžiai ir toliau skatina nusidėjėlį puoselėti blogį.

Norint parodyti, kaip tikintys visos žmonijos išsigelbėjimu iškraipo Šventąjį Raštą, stengdamiesi pagrįsti savo pražūtingus sielai mokymus, užtektų tik pacituoti jų pačių žodžius. Vieno netikinčio jaunuolio, staigiai žuvusio avarijoje, laidotuvėse dvasininkas universalistas pasirinko Šventojo Rašto vietą, pasakojančią apie Dovydo jausmus: Karalius Dovydas po Amnono mirties jau buvo aprimęs (2 Samuelio 13, 39).

„Manęs dažnai klausia, - tarė kalbantysis, - kas laukia tų, kurie išeina iš pasaulio, skendėdami nuodėmėje, tų, kurie miršta, galbūt apsvaigę nuo alkoholio ar nespėję nusiplauti nuodėmių paraudimų (Izaijo 1, 18) nuo savo rūbų, arba kaip šis jaunuolis, niekada neišpažinę jokios tikybos ir net nepatirdami jokių religinių išgyvenimų. Mes ištikimi Šventajam Raštui, kuris išspręs šią baisią problemą. Amnonas buvo labai daug nusidėjęs, jis buvo nepataisomas. Jį nugirdė ir tada užmušė. O Dovydas buvo Dievo pranašas. Jis turėjo žinoti, gera ar bloga dalia laukia Amnono pomirtiniame gyvenime. Kokie jausmai siautė jo širdyje? Ilgėdamasis Absalomo, karalius Dovydas liovėsi širsti, nes po Amnono mirties jau buvo aprimęs (2 Samuelio 13, 39).

Kokią išvadą galime padaryti iš šios Dovydo kalbos? Ar neatrodo, kad jo religiniuose įsitikinimuose nebuvo vietos amžinosioms kančioms? Tai matydami mes atrandame triuškinančių argumentų, remiančių malonesnę, šviesesnę ir geresnę visuotinę tyrumo ir ramybės, kuri galų gale įsiviešpataus pasaulyje, prielaidą. Jis nusiramino, regėdamas savo sūnų mirusį. Kodėl? Galėdamas pažvelgti į šlovingą ateitį pranašo akimis, jis matė sūnų, nutolusį nuo visų pagundų, išsivadavusį iš nuodėmės vergijos ir apvalytą nuo bet kokio ištvirkimo. Jis matė savo sūnų šventą ir priimtą į kitų šventųjų tarpą. Tai buvo jo vienintelė paguoda - išlaisvintas iš nuodėmės ir kančių jo mylimasis sūnus pateks ten, kur jo nuliūdusią sielą atgaivins galingi Šventosios Dvasios pūstelėjimai, kur jo sąmonė atsivers dangiškajai išminčiai ir jis sugebės džiaugtis amžinąja meile. Šitaip tapęs šventas prigimtimi, jis galės džiaugtis dangiškųjų būtybių bendravimu ir ramybe.

Šios mintys leidžia daryti išvadą, kad dangiškasis išsigelbėjimas visai nepriklauso nuo mūsų veiksmų ir darbų šiame gyvenime. Jis nepriklauso nei nuo širdies pokyčių, nei nuo tikėjimo, nei nuo to, kurią religija išpažįstame“.

Šitaip netikras Kristaus tarnautojas kartoja melą, Rojuje pasakytą žalčio: „Jus tikrai nemirsite! Ne! Dievas gerai žino, kad atsivers jums akys, kai tik jo užvalgysite, ir būsite kaip Dievas, žinantis, kas gera ir kas pikta“. Jis skelbia, kad po mirties patys niekingiausi nusidėjėliai - žudikai, vagys ir paleistuviai - galės gauti amžinąją palaimą.

Kokiu pagrindu šis Šventojo Rašto klastotojas daro tokias išvadas? Jis remiasi vieninteliu sakiniu, rodančiu Dovydo nuolankurną Apvaizdai. Jo siela ilgėjosi Absalomo, nes jis nusiramino dėl Amnono, matydamas jį mirusį. Ilgainiui jo sielvartas mažėjo, jo mintys nuo mirusiojo sūnaus perėjo prie gyvojo, kuris, bijodamas teisingos bausmės už nusikaltimą, pats pasirinko tremtį. Nejaugi tai yra pagrindas manyti, kad girtas Amnonas, užteršęs giminės kraują, greitai po mirties būtų nuneštas į palaimų prieglobstį, kad būtų apvalytas ir galėtų bendrauti su skaisčiaisiais angelais?! Iš tikrųjų maloni pasaka, pataikaujanti kūniškai širdžiai! Tai labai veiksmingas paties šėtono mokymas. Ar verta stebėtis, kad jam paplitus daugėja blogio?

Šitas klaidingas mokytojas yra tik vienas iš daugelio. Keli Šventojo Rašto žodžiai yra išplėšiami iš konteksto, kuris daugeliu atveju parodo, kad jų reikšmė visiškai priešinga tai, kuri jiems suteikiama. Tokios suskaidytos ištraukos yra iškraipomos ir jomis bandoma pagrįsti mokymą, kurio pagrindas nėra Dievo Žodis. Tvirtinimas, kad citata akivaizdžiai įrodo, jog girtas Amnonas yra danguje - tai tik žmogiškoji išvada, akivaizdžiai prieštaraujanti aiškiems ir nekeliantiems abejonių Šventojo Rašto žodžiams, kad girtuokliai nepaveldės Dievo Karalystės (1 Korintiečiams 6, 10). Štai taip abejojantys, netikintieji ir skeptikai paverčia tiesą melu. Daugybė žmonių buvo apgauti jų sofistikos ir tarsi lopšyje užliūliuoti kūniškų norų bei geidulių.

Jei būtų tiesa, kad visų žmonių sielos po mirties eina tiesiai į dangų, tada greičiau trokštume mirti nei gyventi. Daugelį šis įsitikinimas paskatino pakelti ranką prieš save. Kai rūpesčiai, sunkumai ir nusivylimas užgula pečius, atrodo labai paprasta nutraukti plonytį gyvybės siūlelį ir patekti į palaimingą amžinąjį pasaulį.

Dievas Savo Žodžiu įtikinamai įrodė, kad nubaus Jo Įstatymo pažeidėjus. Tie, kurie susigundo viltimi, galvodami Jį esant per daug gailestingą, kad teisingai pasielgtų su nusidėjėliu, tepažvelgia į Golgotos kryžių. Skaistaus Dievo Sūnaus mirtis liudija, kad atpildas už nuodėmę - mirtis (Romiečiams 6, 23), o Dievo Įstatymo laužymas turi susilaukti teisingo atpildo. Kristus, Kuris buvo be nuodėmės, prisiėmė žmogaus nuodėmę. Jis nešė kaltės už nusižengimą ir Tėvo veido slėpimo naštą, kol nesudužo Jo širdis ir nesužlugo Jo gyvenimas. Šios aukos reikėjo, kad nusidėjėliai galėtų būti atpirkti. Jokiu kitu būdu nebuvo galima išvaduoti žmogų nuo bausmės už nuodėmę. Bet kuris žmogus, atsisakantis pasinaudoti taip brangiai įsigytu atpirkimu, pats asmeniškai atsako už savo kaltę ir turi ištverti bausmę už Įstatymo laužymą.

Pagalvokime, ko dar moko Biblija apie bedievius ir neatsivertusius, kuriuos dvasininkas pavaizdavo danguje kaip šventus ir laimingus angelus.

Trokštančiam Aš duosiu dovanai gerti iš gyvojo vandens šaltinio (Apreiškimo 21, 6). Tai pažadėta tik trokštantiems. Jo bus duota tik tiems, kurie jaučia, jog jiems reikia gyvojo vandens, kurie ieško jo, aukodami visus kitus dalykus. Tai paveldės nugalėtojas, ir Aš būsiu jam Dievas, o jis bus Man sūnus (Apreiškimo 21, 7). Čia taip pat keliamos sąlygos. Norėdami paveldėti viską, mes turime pasipriešinti nuodėmei ir įveikti ją.

Per pranašą Izaiją Viešpats skelbia: „Laimingi teisieji, nes jiems bus gerai . Vargas nedorėliui, nes jam visiškai nesiseks; pagal jo rankų darbus jam bus atmokėta“ (Izaijo 3, 10.11). „Nusidėjėlis gali daryti pikta šimtą kartų ir, - sako išmintingasis mokytojas, - nepaisant to, ilgai gyventi. Žinau, kad bus gera bijantiems Dievo, nes jie garbina Jo Artumą, bet nebus gera nedorėliui“ (Mokytojo 8, 12.13). Apaštalas Paulius taip pat liudija, kad nusidėjėlis sau kaupia rūstybę rūstybės dienai, kurią apsireikš Dievo teisingas teismas. Jis kiekvienam atmokės už jo darbus . Sielvartas ir suspaudimas sielai kiekvieno žmogaus, kuris daro bloga (Romiečiams 2, 5.6.9).

Joks svetimautojas, ištvirkėlis ar goduolis, tai yra joks stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo Karalystės. Siekite santaikos su visais, siekite šventumo, be kurio niekas neregės Viešpaties. Palaiminti, kurie vykdo Jo įsakymus, kad įgytų teisę į gyvybės medį ir galėtų įžengti pro vartus į miestą. O lauke lieka šunys, burtininkai, palaidūnai, žudikai, stabmeldžiai ir visi, kurie mėgsta melą ir jį daro (Efeziečiams 5, 5; Hebrajams 12, 14; Apreiškimo 22, 14.15).

Dievas atskleidė žmonėms Savo charakterį ir Savo požiūrį į nuodėmę: „VIEŠPATS, VIEŠPATS, esu gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, lydintis gerumu lig tūkstantosios kartos, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę, tačiau nepaliekantis kaltųjų be bausmės. VIEŠPATS nedorėlius sunaikins. Nusidėjėliai bus visiškai sunaikinti, nedorėlių palikuonys išnaikinti“ (Išėjimo 34, 6.7; Psalmių 145, 20; 37, 38). Remdamasis Savo autoritetu ir valdžia Dievas jėga numalšins maištą. Vis dėlto teisingas atpildas ir bausmė visiškai atitinka Dievo kaip gailestingos, gausaus gerumo ir kilniaširdės Esybės charakterį.

Dievas nedaro spaudimo kieno nors valiai ar sąmonei. Vergiškas paklusnumas neteikia Jam malonumo. Jis trokšta, kad Jo rankų kūriniai mylėtų Jį, nes Jis yra vertas meilės. Jis nori, kad jie paklustų Jam, protingai įvertinę Jo išmintį, teisingumą ir gerumą. Visi, teisingai supratę Jo charakterį, mylės Jį, nes juos trauks prie Jo savybės, kuriomis jie žavisi.

Gerumo, gailestingumo ir meilės principai, kurių mokė ir kuriuos parodė mūsų Išgelbėtojas, atspindi Dievo valią ir charakterį. Kristus skelbė, kad Jis nemokė nieko kito, kaip tik to, ką gavo iš Savo Tėvo. Dieviškosios valdžios principai derinasi su Išgelbėtojo priesaku: „Mylėkite savo priešus“. Dievas teisingai pasielgs su nusidėjėliais dėl Visatos ir netgi pačių nusidėjėlių, kurių laukia nuosprendžio įvykdymas, gerovės. Jei tik galėtų padaryti juos laimingus, remdamasis Savo valdžios Įstatymu ir Savo teisingumu, - Jis būtinai tai padarytų. Jis apsupa juos Savo meilės ženklais, Jis suteikia jiems Įstatymo pažinimą, Jis apipila juos malonėmis, - bet jie paniekina Jo meilę, pamina Jo Įstatymą ir atmeta Jo malonę bei gailestingumą. Nuolat gaudami dovanas, jie pradeda negerbti Davėjo. Jie neapkenčia Dievo todėl, kad Jis neapkenčia jų nuodėmių. Viešpats ilgai kenčia jų užsispyrimą, bet vis dėlto pagaliau ateis lemiama valanda, kai bus sprendžiamas jų likimas. Nejaugi tada Jis prirakins juos prie Savęs? Nejaugi vers juos vykdyti Savo valią?

Tie, kurie valdovu pasirinko šėtoną ir paklūsta jo valiai, nėra pasiruošę gyventi Dievo akivaizdoje. Juose giliai suleido šaknis išdidumas, suktumas, paleistuvystė ir žiaurumas. Ar jie gali patekti į dangų ir gyventi šalia tų, kuriuos niekino ir kurių neapkentė čia, žemėje? Tiesa niekada nebus priimtina melagiui; išdidieji ir savimi pasitikintys netaps nuolankūs; nedorėliai ir ištvirkėliai nekęs tyrumo; savanaudžių nedomins pasiaukojanti meilė. Kuo galėtų džiaugtis danguje tie, kurie visiškai paskendę žemiškuose ir savanaudiškuose rūpesčiuose?

Ar gali tie, kurie visą gyvenimą maištavo prieš Dievą, staiga būti paimti j dangų ir matyti, kokia šventa ten viešpataujanti tobulybė, kur kiekviena siela kupina meilės, kiekvienas veidas spindi džiaugsmu, kur žavios muzikos garsai skamba Dievo ir Avinėlio garbei, o nenutrūkstantis šviesos srautas, spinduliuojamas Sėdinčiojo soste, krinta ant atpirktųjų. Ar gali tie, kurių širdys kupinos neapykantos Dievui, tiesai ir šventumui, bendrauti su dangiškosiomis būtybėmis ir kartu su jomis giedoti šlovinimo giesmes? Ar jie pakęstų Dievo ir Avinėlio šlovę? Žinoma, ne. Jiems buvo duoti metų metai malonės, kad suformuotų charakterį, tinkamą dangui. Bet jie niekada nesistengė pamilti tyrumo, jie niekada nesimokė dangiškosios kalbos. Dabar jau per vėlu. Visą gyvenimą maištavę prieš Dievą, jie tapo netinkami dangui, kurio skaistumas, šventumas ir ramybė jiems būtų kančia, o Dievo šlovė yra ryjanti ugnis. Jie trokštų ištrūkti iš tos šventos vietos ir verčiau pasirinktų mirtį, kad tik galėtų pasislėpti nuo To, Kuris mirė, atpirkdamas juos. Nusidėjėliai patys pasirenka tokį likimą. Jie patys pašalina save iš dangaus, o Dievas lieka teisingas ir gailestingas.

Kaip kažkada tvano vandenys, taip didžiosios dienos ugnis paskelbs Dievo nuosprendį, jog nusidėjėliai yra nepataisomi. Jie visiškai nenori nusilenkti Dieviškajam autoritetui. Jų valia reiškėsi maištu. Kai gyvenimas baigtas, per vėlu nukreipti mintis kita vaga, per vėlu Įstatymo laužymą paversti paklusnumu, o neapykantą - meile.

Pasigailėdamas Kaino - žudiko gyvybės, Dievas atskleidė pasauliui, kokios būtų buvusios pasekmės, jei nusidėjėliui būtų buvę leista gyventi ir toliau skleisti nežabotą blogį. Kainas savo mokymu ir pavyzdžiu padarė tokią didelę įtaką žmonėms, kad daugybė jo palikuonių atsigręžė į nuodėmę, žmonių nedorumas žemėje buvo didelis ir kiekvienas užmojis, sumanytas jų širdyse, linko visą laiką tikį piktą. Dievo akyse žemė buvo pagedusi ir pilna smurto (Pradžios 6, 5.11).

Gailėdamasis pasaulio, Dievas sunaikino piktus žemės gyventojus Nojaus dienomis. Iš gailesčio pasauliui Jis sunaikino ir nedorus Sodomos gyventojus. Veikiant apgaulingai šėtono jėgai, blogio skleidėjais yra žavimasi, jie įsigyja šalininkų, ir nuolat kviečia maištauti kitus. Taip buvo Kaino ir Nojaus dienomis, taip buvo Abraomo ir Loto laikais, taip yra ir dabar. Tik gailėdamas Visatos, Dievas sunaikins tuos, kurie atmeta Jo malonę. Atpildas už nuodėmę - mirtis, o Dievo malonės dovana - amžinasis gyvenimas mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje (Romiečiams 6, 23). Tuo tarpu, kai teisieji paveldi amžinąjį gyvenimą, nusidėjėliai gauna savo dalį - mirtį. Mozė tarė Izraeliui: „Žiūrėk! Šiandien padėjau prieš tave gyvenimą ir gerovę, mirtį ir pražūtį“ (Pakartoto Įstatymo 30, 15). Mirtis, apie kurią čia kalbama, neturi nieko bendra su ta, kuri buvo paskelbta Adomui ir visai žmonijai kaip bausmė už Įstatymo sulaužymą. Antroji mirtis - priešingybė amžinajam gyvenimui.

Adomas užtraukė mirtį visai žmonių giminei. Visų vienodai laukia šaltas kapas. Pagal Išgelbėjimo Planą visi ir kelsis iš savo kapų. Bus teisiųjų ir neteisiųjų prisikėlimas iš numirusių. Kaip Adome visi miršta, taip Kristuje visi bus atgaivinti (Apaštalų darbų 24, 15; 1 Korintiečiams 15, 22). Bet tarp šių dviejų paminėtų grupių yra didžiulis skirtumas: Visi gulintieji kapuose išgirs Jo balsą. Kurie darė gera, prisikels gyventi, kurie darė bloga, prisikels stoti į teismą (Jono 5, 28.29). Palaimintas ir šventas, kas turi dalį pirmajame prisikėlime! Šitiems antroji mirtis neturi galios (Apreiškimo 20, 6). Bet tiems, kurie atgaila ir tikėjimu neįgijo atleidimo, bus paskelbta bausmė už Įstatymo laužymą - jie gaus atpildą už nuodėmę. Bausmės, kurias jie kentės, truks nevienodai ir bus skirtingos, jos atitiks jų darbus, bet visos pasibaigs antrąja mirtimi. Būdamas teisingas bei gailestingas, Dievas negali išgelbėti paskendusio nuodėmėse nusidėjėlio, todėl atima jam gyvybę, kurią jis, nuolat nusižengdamas Įstatymui, prarado, ir pats įrodė esąs jos nevertas. Įkvėptas Dovydas sako: „Dar valandėlė, ir nedorėlio nebebus; žvalgysiesi po vietą, kur jis buvo, bet jis jau bus dingęs“. Ir Abdijas skelbia: „[Tautos] gers ir prisigers, lyg jų niekada nebūtų buvę“ (Psalmių 37, 10; Abdijo 16). Apgaubti gėdos, jie be jokios vilties išnyks amžinojoje užmarštyje.

Taip bus padarytas galas nuodėmei ir ją lydinčiam skausmui bei pražūčiai. Psalmių giedotojas sako: „Tu sunaikini nedorėlius, jų vardą ištrini amžiams. Priešo neliko - amžini griuvėsiai“ (Psalmių 9, 6.7). Apaštalas Jonas, per duotą jam Dievo apreiškimą pažvelgęs į būsimą amžinąją Tėvynę, girdėjo visą Visatą giedančią šlovinimo himną, nedrumsčiamą nė vieno nederančio garso. Visi tvariniai, esantys danguje ir žemėje šlovino Dievą (Apreiškimo 5, 13). Ten nebus pražūčiai pasmerktų sielų, kurios keiktų Dievą, kęsdamos amžinąsias kančias. Šių vargšių būtybių - pragaro kankinių - klyksmas nesimaišys su išgelbėtųjų giesmėmis.

Remiantis klaidingu mokymu apie nemirtingą žmogaus prigimtį, sukurta dogma apie žmogaus sąmoningą būseną po mirties. Kaip ir mokymas apie amžinąsias kančias, ji prieštarauja Šventojo Rašto mokymui, sveikam protui ir mūsų žmogiškiems jausmams. Daugelis tiki, kad atpirktieji danguje žino, kas vyksta žemėje, kaip gyvena jų draugai ir artimieji, kuriuos jie paliko. Kaip mirusieji gali būti laimingi, žinodami kitų gyvenimo rūpesčius, matydami nuodėmes ir stebėdami skausmą, nusivylimą ir gyvenimo smūgius? Kiek dangiškosios palaimos patirs tie, kurie mintimis yra žemėje su artimaisiais? Koks visiškai pribloškiantis yra įsitikinimas, kad širdžiai nustojus plakti, neatsivertusio žmogaus siela įmetama į pragaro liepsnas! Kokiose sielvarto gelmėse atsidurs tie, kurie matys, kad artimieji nepasiruošę mirčiai, kad jų laukia amžinas skausmas už nuodėmę! Daugelis, iškankinti šios minties, pamišo.

Ką apie tai sako Šventasis Raštas? Dovydas skelbia, kad žmogus nėra sąmoningas po mirties. „Kai dvasia jį palieka, jis sugrįžta į dulkes, ir tą pačią dieną žūva visos jo svajonės“ (Psalmių 146, 4). Saliamonas liudija tą patį: „Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies iš to, kas vyksta po saule. nebebus jokios veiklos, jokių sumanymų, jokio išmanymo, jokios išminties Šeole “ (Mokytojo 9, 5.6.10).

Kai atsakant į maldą, karaliaus Ezechijo gyvenimas buvo prailgintas penkiolika metų, dėkingas karalius šlovino Dievą už Jo didžiulę malonę. Šioje giesmėje jis paaiškina, kodėl taip džiaugiasi: „Juk Šeole niekas Tau nedėkoja, nė mirtis Tavęs nešlovina; kas eina į giliąją duobę, tas nebesitiki Tavo gerumo. Gyvasis, tiktai gyvasis Tau dėkoja, kaip šiandien darau aš“ (Izaijo 38, 18.19). Populiarioji teologija vaizduoja mirusius teisiuosius, esančius danguje, apgaubtus palaimos ir amžinai šlovinančius Dievą. Bet karalius Ezechijas nematė, kad po mirties lauktų tokia puiki ateitis. Jo žodžiams pritaria psalmių giedotojas: „Juk tarp mirusiųjų nėra kas Tave atmintų, kas gali Tave šlovinti Šeole? Ne mirusieji šlovina VIEŠPATĮ, ne tie, kurie nužengia į tylos buveinę“ (žr. Psalmių 6, 6; 115, 17).

Per Sekmines apaštalas Petras pasakė apie patriarchą Dovydą, kad jis mirė, buvo palaidotas, ir jo kapas yra pas mus po šiai dienaį Juk ne Dovydas pakilo į dangų (Apaštalų darbų 2, 29.34). Faktas, kad Dovydas lieka gulėti kape iki prisikėlimo, įrodo, jog teisieji po mirties neina į dangų. Tik per prisikėlimą ir tik dėl to, kad Kristus prisikėlė, Dovydas galų gale atsisės Dievo dešinėje.

Apaštalas Paulius teigia: „Juk jei mirusieji negali būti prikelti, tai ir Kristus nebuvo prikeltas. O jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias, ir jūs dar tebesate savo nuodėmėse. Taip pat ir užmigusieji Kristuje yra žuvę“ (1 Korintiečiams 15, 16-18). Jei keturis tūkstančius metų teisieji po mirties būtų ėję tiesiai į dangų, ar apaštalas būtų galėjęs pasakyti, kad nėra prisikėlimo, o užmigusieji Kristuje yra žuvę? Tuomet nereikėtų prisikėlimo.

Kankinys Tindalis šitaip apibūdino mirusiųjų būseną: „Atvirai prisipažįstu, aš nesu įsitikinęs, kad juos tikrai supa šlovė, gaubianti Kristų ir išrinktuosius Dievo angelus. Aš netikiu tuo. Nes jeigu taip būtų, tai mokymas apie kūno prisikėlimą būtų bergždžias dalykas„.

Negalima paneigti to fakto, kad pomirtinės amžinosios palaimos viltis daugelį paskatino nepaisyti Biblijos mokymo apie prisikėlimą. Šią tendenciją pažymėjo daktaras Adamas Klarkas: „Ankstyvosios krikščionybės metais mokymui apie prisikėlimą buvo skiriama daugiau dėmesio nei dabar! Kodėl? Apaštalai nuolat atkakliai tai primindavo. Šia viltimi jie drąsino Dievo sekėjus, palaikė ir stiprino jų tikėjimą. Šiandien jų įpėdiniai retai kada tai prisimena! Ko apaštalai mokė, tuo pirmieji krikščionys tikėjo. Ką mes skelbiame, tuo mūsų klausytojai tiki. Evangelijoje nėra svarbesnės, reikšmingesnės tiesos. Tačiau šiuolaikinėje skelbimo praktikoje šios tiesos visai nepaisoma!„

Tai tęsėsi tol, kol didžioji tiesa apie prisikėlimą vos neišnyko tamsoje, o krikščioniškasis pasaulis ją beveik pamiršo. Vienas įžymus rašytojas, kuriantis religijos temomis, apaštalo Pauliaus žodžius iš 1-ojo laiško tesalonikiečiams 4, 13 - 18 komentuoja šitaip: „Mokymas apie palaimingą teisiųjų nemirtingumą turi praktinę reikšmę - jis teikia mums ramybę. Žinojimas išvaiko visas abejones apie Kristaus antrąjį atėjimą. Viešpats ateina pas mus mirties valandą. Štai ko mes turime tikėtis ir laukti. Mirusieji jau perėjo į šlovę. Jie nelaukia, kol trimitas paskelbs jų nuosprendžio ir laimės valandą“.

Besiruošdamas palikti apaštalus, Jėzus jiems nesakė, kad jie greitai ateis pas Jį. „Einu jums vietos paruošti, - sakė Jis. - Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas Save paimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš“ (Jono 14, 2.3). Apaštalas Paulius tęsė: „O pats Viešpats, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, nužengs iš dangaus. Tuomet pirmiausia prisikels tie, kurie mirė Kristuje, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti oran, debesysna pasitikti Viešpaties ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu“. Po to pridūrė: „Todėl guoskite vieni kitus šitais žodžiais“ (1 Tesalonikiečiams 4, 16 - 18). Koks didžiulis skirtumas tarp šių raminančių žodžių ir aukščiau cituoto dvasininko universalisto pamokslo. Pastarasis guodė mirusiųjų artimuosius, jog velionis, nors ir buvo didelis nusidėjėlis, vos tik jo širdis nustojo plakus, angelai tikrai priėmė jį į savo tarpą. Apaštalas Paulius savo broliams aiškina apie busimąjį Viešpaties atėjimą, kai atsivers kapai ir mirusieji Kristuje prisikels amžinajam gyvenimui.

Prieš patenkant į palaimintųjų rūmus, jų bylos turi būti peržiūrėtos. Dievas atsižvelgs į jų charakterius ir peržiūrės jų darbus. Visi bus teisiami pagal darbus, remiantis užrašais knygose. Sis teismas nevyksta žmogui mirštant. Atkreipkite dėmesį į apaštalo Pauliaus žodžius: Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per vieną Žmogų, Kurį tam paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas iš numirusių (Apaštalų darbų 17, 31). Čia apaštalas aiškiai kalba apie ypatingą laikotarpį, kada vyks pasaulio teismas - jis dar ateityje.

Apaštalas Judas pasakoja apie tą patį periodą: „Taip pat ir tuos angelus, kurie neišlaikė savo prakilnumo, bet paliko savo, buveinę, jis laiko sukaustytus amžinais pančiais tamsybėje didžiosios dienos teismui“ (Judo 6). Toliau jis cituoja Henocho žodžius: „Štai atėjo Viešpats su miriadais Savo šventųjų įvykdyti visiems teismo“ (14.15). Pranašas Jonas skelbia, kad jis matė numirusius, didelius ir mažus, stovinčius priešais sostą. Ir buvo atskleistos knygos . Mirusieji buvo teisiami iš užrašų knygose pagal jų darbus (Apreiškimo 20, 12).

Jei mirusieji jau džiaugiasi dangiškąja palaima arba kankinasi pragaro liepsnose, kam reikalingas teismas ateityje? Dievo Žodis apie šiuos svarbius dalykus kalba aiškiai. Jame nerasime prieštaravimų. Jo mokslą gali suprasti ir paprasti žmonės. Ar įžvalgus protas gali atrasti išminties ir teisingumo paplitusiame klaidingame mokyme? Nejaugi teisieji po jų bylų peržiūrėjimo teisme bus pagirti: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne! Eikš į savo šeimininko džiaugsmą!“ (Mato 25, 21), kai jie galbūt jau amžius gyvena šalia Jo? Nejaugi nusidėjėliai bus iškviesti iš kankinimų vietos, kad išgirstų iš visos žemės Teisėjo: „Eikite šalin nuo Manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį “ (25, 41)? Koks baisus pasityčiojimas! Koks gėdingas abejojimas Dievo išmintimi ir teisingumu!

Mokymas apie sielos nemirtingumą yra viena iš klaidingų dogmų, kurias Roma, pasiėmusi iš pagonybės, įdiegė krikščionių religijoje. Martinas Liuteris pavadino jį baisia pasaka, paimta iš Romos bažnyčios dekretų mėšlo krūvos. Komentuodamas Saliamono žodžius iš Mokytojo knygos, kad mirusieji nieko nežino, reformatorius Martynas Liuteris sakė: „Tai dar viena vieta, įrodanti, kad mirusieji nieko nejaučia. Anot Saliamono, ten nebelieka nei pareigos jausmo, nei mokslo pasiekimų, nei žinių, nei išminties. Mirusieji miega ir visiškai nieko nejaučia, mirusieji ten guli, neskaičiuodami nei dienų, nei metų. Bet kai jie bus pažadinti, jiems pasirodys, kad buvo tik minutėlei užsnūdę„.

Šventajame Rašte niekur nerandame tvirtinimo, kad teisieji apdovanojami ar nusidėjėliams paskelbiama bausmė jų mirties valandą. Nei patriarchai, nei pranašai to netvirtino. Kristus ir Jo apaštalai net neužsiminė apie tai. Biblija aiškiai moko, kad mirusieji iš karto neina į dangų. Jie vaizduojami miegantys iki prisikėlimo (1 Tesalonikiečiams 4, 14; Jobo 14, 10-12). Tą dieną, kai nutraukiamas sidabro siūlas ir sudaužomas aukso dubuo (Mokytojo 12, 6), išnyksta žmogaus mintys. Tie, kurie atgula į kapus - tyli. Jie nieko daugiau nebežino, kas vyksta po saule (Jobo 14, 21). Tegu nuvargę teisieji ilsisi palaimoje! Trumpas ar ilgas būtų laikas, jiems tai tik akimirka. Jie miega. Dievo trimitas pažadins juos garbingam nemirtingumui: Trimitas nuaidės, ir mirusieji bus prikelti jau negendantys . Kada šis gendantis [kūnas] apsivilks negendamybe ir šis marus [kūnas] apsivilks nemarybe, tuomet išsipildys užrašytas žodis: ‚Pergalė sunaikino mirtį!‘ (1 Korintiečiams 15, 52.54) Pažadinti iš gilaus miego, jie pradeda mąstyti apie tai, ką mąstė prieš mirtį, kai jų mintys buvo nutrauktos. Paskutinis jų pojūtis - mirties dūris, paskutinė mintis - jie pateks į kapo nasrus. Prisikėlus iš numirusiųjų, jų pirmoji džiugi mintis išsilies pergalingu šauksmu: „Kurgi, mirtie, tavoji pergalė? Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!“ (1 Korintiečiams 15, 55)