35. Grėsmė sąžinės laisvei

Dabartiniu metu protestantų požiūris į katalikybę yra žymiai palankesnis negu anksčiau. Tose šalyse, kur katalikybė nėra dominuojanti religija, ir popiežininkai, siekdami padidinti savo įtaką, veda sutaikymo politiką, abejingiau žiūrima į mokymus, skiriančius protestantų bažnyčias nuo popiežijos hierarchijos. Įsivyrauja protestantų nuomonė, kad galų gale mūsų požiūriai svarbiausiais klausimais nesiskiria tiek, kiek buvo manyta, todėl nedidelė nuolaida pagerintų tarpusavio supratimą su Roma. Buvo laikai, kai protestantai labai vertino brangiai įgytą sąžinės laisvę, jie mokė vaikus jausti pasibjaurėjimą popiežyste ir manė, kad, ieškodami sutarimo su Roma, išduotų Dievą. Tačiau dabartinis požiūris pakito.

Popiežijos gynėjai skelbia, kad bažnyčia apšmeižta, ir protestantų pasaulis linkęs pripažinti šį tvirtinimą. Daugelis įtikinėja, kad neteisinga kaltinti šiandieninę bažnyčią už niekšybes ir kvailystes, lydėjusias jos viešpatavimą tamsiausiais nežinojimo amžiais. Jie pateisina bažnyčios žiaurumą to meto barbariškumu ir gina ją tvirtindami, kad šiuolaikinės civilizacijos įtaka pakeitė jos elgseną.

Nejaugi šie žmonės pamiršo išpuikusios valdžios pretenzijas į neklystamumą, kurios formavosi aštuonis šimtmečius? XIX amžiuje šių pretenzijų nebuvo atsisakyta, anaiptol, jos buvo pareikštos dar aiškiau nei anksčiau. Jei Roma teigia, kad „bažnyčia niekada neklydo ir neklys, nes taip sako Šventasis Raštas„, kaip ji gali atsisakyti principų, kuriais vadovavosi praėjusiais šimtmečiais

Katalikų bažnyčia niekada neatsižadės savo pretenzijų į neklystamumą. Ji laiko teisingais persekiojimus tų, kurie nepripažino jos dogmų. Ar nepakartos ji to paties, jei tik pasitaikys proga? Panaikinkite civilinės valdžios apribojimus - Roma atgaus savo buvusią jėgą ir greitai atsinaujins jos despotizmas ir persekiojimai.

Štai ką vienas žinomas rašytojas sako apie popiežijos hierarchų požiūrį į sąžinės laisvę ir pavojų, kuris grėstų Jungtinėms Valstijoms, jeigu Romos politika būtų sėkminga:

„Daug yra tokių, kurie mano, kad bijoti Romos katalikų bažnyčios Jungtinėse Valstijose nerimta arba vaikiška. Katalikybės charakteryje ir požiūriuose jie neįžvelgia nieko priešiško mūsų laisvoms institucijoms ir nemato grėsmingo jos augimo. Palyginkime keletą esminių mūsų ir Katalikų bažnyčios valdymo principų.

Jungtinių Valstijų konstitucija užtikrina sąžinės laisvę. Nėra nieko vertingesnio ir svarbesnio. Popiežius Pijus IX 1854 metų rugpjūčio 15 dienos enciklikoje rašė: ‚Sąžinės laisvės gynimo idėjos - absurdiški ir klaidingi mokymai, niekų paistymas - yra pati pavojingiausia erezija, maras, baisiausias dalykas, kurio turi bijoti valstybė‘. Tas pats popiežius 1864 metų gruodžio 8 dienos enciklikoje prakeikė tuos, kurie gynė sąžinės ir religinių pamaldų laisvę, taip pat ir visus, kurie teigė, kad Bažnyčia negali naudoti prievartos.

Taikingas Jungtinių Valstijų Katalikų bažnyčios tonas nereiškia, kad įvyko esminiai pokyčiai. Ji tolerantiška ten, kur yra bejėgė. Vyskupas O‘Konoras sako: ‚Religinė laisvė yra pakenčiama tik tol, kol priešininkai nieko nedaro, kol nekelia pavojaus katalikų pasauliui‘. Kartą Sent Luiso arkivyskupas pasakė: ‚Erezija ir netikėjimas - tai nusikaltimai. Krikščioniškose šalyse, pavyzdžiui, Italijoje ir Ispanijoje, kur visi gyventojai katalikai, o Katalikų bažnyčios mokymas sudaro šalies įstatymo pagrindą, už šiuos nusikaltimus turi būti baudžiama taip, kaip ir už kitus‘ .

Kiekvienas Katalikų bažnyčios kardinolas, arkivyskupas ir vyskupas prisiekia ištikimybę popiežiui. Priesaikoje yra ir tokie žodžiai: Aš visomis savo jėgomis persekiosiu ir kovosiu su eretikais, atskalūnais ir maištininkais, kenkiančiais mūsų šventybei (popiežiui) arba jo įpėdiniams„ .

Tiesa, tarp išpažįstančiųjų Katalikų tikėjimą yra tikrųjų krikščionių. Tūkstančiai šioje bažnyčioje tarnauja Dievui taip, kaip nurodo ryškiausia šviesa, šviečianti jų gyvenime. Jiems neleidžiama prieiti prie Dievo Žodžio, todėl jie nežino tiesos. Jiems niekada neteko atskirti gyvo, nuoširdaus ir vien tik išorinio, formalaus tarnavimo Dievui bei apeigų. Dievas švelniai užjaučia šiuos žmones, išmokytus netikro tikėjimo, kuris neteikia pasitenkinimo. Jis būtinai padarys taip, kad šviesos spinduliai prasiskverbtų pro tirštą tamsą, Jis atskleis jiems tiesą, esančią Jėzuje, ir dar daugelis prisijungs prie Dievo tautos.

Katalikų bažnyčios mokymas nesutinka su Kristaus Evangelija, nors priartėjo prie jos kiek daugiau nei bet kuriuo ankstesniu istorijos laikotarpiu. Protestantų bažnyčias gaubia gūdi tamsa, antraip jos įžvelgtų laiko ženklus. Katalikų bažnyčios planai ir veikimo būdai toliaregiški. Ji naudoja įvairias priemones, kad išplėstų savo įtaką ir sustiprintų jėgas, ruošdamasi žiauriai ir ryžtingai kovai atgauti pasaulinę valdžią, atnaujinti persekiojimus ir sunaikinti viską, ką pasiekė protestantizmas. Katalikybė įsigali visur. Pasižiūrėkite, kaip protestantiškose šalyse daugėja jos bažnyčių ir koplyčių. Pažvelkite, kokie populiarūs Amerikoje jos koledžai ir seminarijos, kuriose mokosi nemažai protestantų. Atkreipkite dėmesį, kaip Anglijoje žmonės žavisi bažnyčios apeigomis ir kaip dažnai katalikų gretos pasipildo kitų religijos bendruomenių atstovais. Šie dalykai turėtų kelti susirūpinimą visiems, kurie vertina neiškraipytus Evangelijos principus.

Protestantai ėmė sutarti su katalikais ir remti popiežiją. Protestantų kompromisai ir nuolaidos stebina ir pačius popiežininkus. Žmonės ignoruoja tikrąjį katalikybės charakterį ir pavojus, kylančius dėl jos įsigalėjimo. Reikia raginti žmones nepasiduoti šiam didžiausiam civilinės ir religinės laisvės priešui.

Dauguma protestantų mano, kad katalikų religija yra nepatraukli, o pamaldos - vien tik nuobodus bereikšmis ritualas. Jie klysta. Nors Katalikų bažnyčios mokymas ir pagrįstas apgaulėmis, bet pamaldos nėra nepatrauklios ar atstumiančios. Romos bažnyčios pamaldos - labai išraiškingos apeigos. Prabanga, iškilmingumas sužadina žmonių jausmus, slopina proto bei sąžinės balsą. Pakerimos akys. Didingos bažnyčios, įspūdingos procesijos, auksu spindintys altoriai, brangakmeniais išpuošti relikvijoriai, rinktiniai paveikslai ir puikios skulptūros - viskas byloja meilę grožiui. Klausą žavi neprilygstama muzika. Žemi, sodrūs vargonų garsai susilieja su giedotojų balsais ir užpildo didingų bažnyčių navas, išpuoštas link kupolų kylančiomis kolonomis. Visa tai kelia pagarbią baimę ir nuolankumą.

Išorinis blizgesys, perdėtas iškilmingumas ir apeigos, kurios tyčiojasi iš nuodėmių iškankintos sielos troškimų, - akivaizdus vidinio pagedimo įrodymas. Kristaus religijai nedera šitaip vilioti žmonių. Kryžiaus skleidžiamoje šviesoje tikroji krikščionybė atrodo tokia tyra ir miela, kad joks išorinis dekoravimas negali padidinti jos tikrosios vertės. Šventumo grožis, švelni ir taikinga dvasia - tik tai brangu Dievui.

Spindesys ir geras skonis nebūtinai atspindi tyras ir kilnias mintis. Šiurkštoki ir visai nedvasingi žmonės taip pat gali giliai suvokti meną ir pajusti subtilų skonį. Taip šėtonas skatina žmones užmiršti sielos reikmes, nebežvelgti į ateitį, negalvoti apie amžinąjį gyvenimą, nusigręžti nuo visagalio Pagalbininko ir gy venti tik šiam pasauliui.

Išorinė religijos forma patraukli neatgimusiai širdžiai. Pompastiškos katalikų pamaldos ir apeigos vilioja ir keri, jos jau daugelį apgavo. Jie pradėjo žiūrėti į Romos bažnyčią kaip į dangaus vartus. Niekas, išskyrus tuos, kurie tvirtai atsistojo ant tiesos uolos ir kurių širdis atnaujino Dievo Dvasia, neatsilaikys jos įtakai. Tūkstančiai nepasiekusiųjų Kristaus pažinimo pripažins išorinį pamaldumą, neturintį jėgos. Tokios religijos trokšta dauguma.

Bažnyčios pretenzijos atleisti kaltes skatina Romos katalikus manyti, jog galima sąmoningai daryti nuodėmes. Išpažinties ritualas, be kurio nesuteikiamas išrišimas, taip pat leidžia daryti tą pačią išvadą. Tas, kuris klūpo prieš puolusį žmogų, atskleisdamas jam savo mintis bei slapčiausias širdies kerteles, žemina žmogiškąjį orumą ir nuvertina visus kilnius sielos siekius. Kai gyvenimo nuodėmės atskleidžiamos kunigui - klystančiam, nuodėmingam mirtingajam, neretai sugadintam vyno ir paleistuvystės, - pasikeičia žmogaus charakterio kriterijus; žmogus nebereikalauja iš savęs tiek daug, todėl galiausiai vis labiau smunka. Toks žmogus ima įsivaizduoti Dievą kaip puolusį žmogų, nes kunigai laikomi Dievo atstovais žemėje. Šita žeminanti išpažintis žmogui yra slapta versmė, iš kurios kyla daug blogio, tvirkinančio pasaulį ir ruošiančio jį galutiniam sunaikinimui. Beje, sau nuolaidžiaujančiam žmogui lengviau išpažinti nuodėmes mirtingajam nei atverti sielą Dievui. Žmogaus prigimčiai labiau priimtina atlikti bažnytinę bausmę nei atsisakyti pačių nuodėmių. Lengviau kankinti kūną ašutine, dilgėlėmis ir grandinėmis negu numarinti kūniškus geismus. Užuot pasidavusi Kristaus vergijai, kūniška širdis pasiryžusi vilkti sunkų jungą.

Romos bažnyčia nepaprastai panaši į judėjų bendruomenę Kristaus pirmojo atėjimo metu. Nors žydai slapta laužė visus Dievo Įstatymo principus, išoriškai jie griežtai laikėsi jo priesakų, perkraudami juos pompastiškomis ceremonijomis ir pasakojimais. Dėl to paklusnumas Įstatymui tapo sunkus ir varginantis. Kaip žydai lenkėsi Įstatymui, taip Romos katalikai lenkiasi kryžiui. Jie iškėlė Kristaus kančių simbolį, nors gyvenimu atmeta Tą, Kurį kryžius simbolizuoja.

Popiežininkai kelia kryžius ant bažnyčių, virš altorių, puošia jais drabužius. Visur matomas kryžiaus ženklas. Išoriškai jis garbinamas ir aukštinamas, tačiau Kristaus mokymas palaidotas po daugybe beprasmių papročių, klaidingų aiškinimų ir perdėtų reikalavimų. Išgelbėtojo žodžiai, kuriais Jis kreipėsi j apakusius žydus, dar labiau tinka Romos katalikų bažnyčios vadovams: Jie riša sunkias, nepakeliamas naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti (Mato 23, 4). Sąžiningos sielos nuolat gąsdinamos įžeisto Dievo įniršiu, nors daugelis aukštųjų Romos bažnyčios dvasininkų gyvena prabangiai, paskendę kūniškuose malonumuose.

Stabų ir relikvijų garbinimas, maldos šventiesiems ir popiežiaus išaukštinimas - tai šėtono priemonės, atitraukiančios žmonių mintis nuo Dievo ir Jo Sūnaus. Kad visiškai juos sunaikintų, jis stengiasi atitraukti dėmesį nuo To, Kuris vienintelis gali juos išgelbėti. Šėtonas stengiasi nukreipti jų mintis bet kur, kad pakeistų Tą, Kuris pasakė: „Ateikite pas Mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; Aš jus atgaivinsiu!“ (Mato 11, 28)

Šėtonas nuolat stengiasi klaidingai pavaizduoti Dievo charakterį, nuodėmės prigimtį ir tikrąsias būsimos didžiosios kovos pasekmes. Jo gudrybės sudaro įspūdį, kad Įstatymas nėra privalomas, todėl leidžia žmonėms nusidėti. Kartu jis skatina juos neteisingai galvoti apie Dievą, bijoti ar neapkęsti Jo, bet ne mylėti. Žiaurumas, būdingas paties piktojo būdui, pristatomas kaip Kūrėjo savybė. Jis pasireiškia visose religinėse bendruomenėse visais tarnavimo būdais. Taip žmonės yra apakinami, o šėtonas užsitikrina juos kaip savo parankinius kovai su Dievu. Neteisingai suvokdami Dievo charakterį pagonys tikėjo, jog, norint užsitikrinti Dievo malonę, būtinos žmonių aukos. Todėl įvairūs pagonybės papročiai įkūnijo baisiausius žiaurumus.

Romos katalikų bažnyčia, sujungusi įvairius pagonybės papročius ir krikščionybę, panašiai kaip pagonybė neteisingai vaizduoja Dievo charakterį ir griebėsi ne mažesnio žiaurumo ir nepakantumo. Stipriausios popiežiaus valdžios laikais buvo naudojami kankinimo įrankiai, siekiant priversti žmones pritarti Romos bažnyčios mokymams. Nenorėjusiųjų paklusti jos reikalavimams laukė mirtis ant laužo. Tik Teismo dieną bus atskleistas visas šių žudynių mastas. Šėtonui vadovaujant aukštieji bažnyčios dvasininkai galvojo, kaip išrasti naujus kankinimo būdus, keliančius aukai kuo didesnį skausmą, tačiau paliekančius ją gyvą. Daugeliu atvejų šios pragariškos kančios būdavo tęsiamos tol, kol žmogus išsekdavo, jo organizmas pasiduodavo, ir kankinys pasitikdavo mirtį kaip malonų išlaisvinimą iš kančių.

Toks buvo Romos priešininkų likimas. Savo sekėjams ji buvo paruošusi savęs plakimo discipliną, marinimąsi badu ir kitus kūno varginimo bei pasityčiojimo būdus. Norėdami užsitikrinti Dangaus malonę, bet grubiai nusižengdami gamtos dėsniams, jie kartu laužė Dievo įstatymus. Jie buvo mokomi nutraukti ryšius su viskuo, ką Dievas sukūrė žmogaus palaimai ir džiaugsmui šiame laikiname žemiškame gyvenime. Kapinėse prie bažnyčių palaidoti milijonai aukų, kurios praleido gyvenimą tuščiai besistengdamos nugalėti natūralią meilę, nuslopinti kiekvieną palankią mintį ar gailestingumo jausmą artimui kaip priešiškus Dievui.

Mums užtenka tik pažvelgti į Romos katalikų bažnyčios istoriją, kad suvoktume ypatingą šėtono žiaurumą. Šimtus metų jis pasireiškia ne tarp tų, kurie niekada negirdėjo apie Dievą, bet krikščioniškame pasaulyje, o ypač jo širdyje. Milžiniškos apgaulių sistemos dėka blogio kunigaikštis pasiekia savo tikslą - įžeidžia Dievą ir atneša nelaimes žmogui. Matydami, kaip jam pavyksta užsimaskuoti ir vykdyti savo darbą bažnyčios vadovų rankomis, mes galime geriau suprasti, kodėl piktasis taip bjaurisi Biblija. Perskaičius šią knygą, būtų atskleistas Dievo gailestingumas ir meilė; būtų aišku, kad Jis nekrauna ant žmogaus pečių nepakeliamų naštų. Visa, ko Viešpats laukia - tai susigraudinusi ir atgailaujanti širdis bei švelni ir nuolanki dvasia.

Savo gyvenimu Kristus nerodė pavyzdžio vyrams ir moterims užsidaryti vienuolynuose, idant ten galėtų pasiruošti gyvenimui danguje. Jis niekada nemokė, kad reikėtų nuslopinti meilę ir prielankumą. Išgelbėtojo širdis buvo kupina meilės. Juo labiau žmogus artėja prie dvasinio tobulumo, juo jis yra jautresnis, juo giliau jis suvokia nuodėmę, juo didesnė jo užuojauta kenčiančiam. Popiežius tvirtina esąs Kristaus vietininkas žemėje, argi galima lyginti jo ir mūsų Išgelbėtojo charakterį? Ar yra žinoma, jog Kristus pasodino žmogų į kalėjimą ar ant kankinimų suolo todėl, kad šis negerbė Jo kaip Dangiškojo Karaliaus? Ar kas nors girdėjo Jį pasmerkiantį mirčiai tuos, kurie Jo nepripažino? Kai Samarijos kaimo gyventojai paniekino Kristų, apaštalas Jonas pasipiktino ir paklausė:

„Viešpatie, jei nori, mes liepsime ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti!“ (Luko 9, 54) Jėzus su užuojauta pasižiūrėjo į mokinį ir papriekaištavo jam už žiaurumą sakydamas: „Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti“ (Luko 9, 55). Kaip skiriasi Kristaus dvasia nuo tariamo Jo vietininko dvasios!

Dabar Romos bažnyčia rodo pasauliui mielą veidą, baisius žiaurumus pridengdama atsiprašymais. Nors ji ir prisidengė Kristaus drabužiais, bet liko nepasikeitusi. Visi popiežiaus valdžios principai, egzistavę praėjusiais amžiais, galioja ir dabar. Iki šiol laikomasi mokymų, sukurtų tamsiausiais amžiais. Neapsigaukite! Popiežiją, kurią dabar pasiruošę gerbti protestantai, yra ta pati, kuri valdė pasaulį Reformacijos metu, kai Dievo vaikai, rizikuodami savo gyvybe, pakilo demaskuoti jos skleidžiamo blogio. Tai ta pati išdidi ir pasipūtusi popiežiją, iškėlusi save virš visų karalių bei kunigaikščių ir pasisavinusi Dievo teises. Dabar ji tokia pat žiauri ir despotiška kaip tuomet, kai triuškino žmogaus laisvę ir žudė Aukščiausiojo šventuosius.

Popiežiaus valdžia yra tokia, kokią ją vaizduoja pranašystė, skelbianti jos atkritimą (2 Tesalonikiečiams 2, 3.4). Tokia jos politikos dalis - apsimesti turint tokias savybes, kurios geriausiai padėtų pasiekti tikslą. Permaininga chameleono išvaizda slepia gyvatės nuodus. „Mes neturime pasitikėti eretikais ir asmenimis, įtariamais erezija„, - skelbia popiežiją. Ar turime pripažinti šią jėgą, kuri visą tūkstantmetį rašė savo istoriją šventųjų krauju, Kristaus bažnyčios dalimi?

Protestantiškose šalyse pradėta tvirtinti, kad dabar katalikybė mažiau skiriasi nuo protestantizmo nei ankstesniais laikais, tam yra priežasčių. Pokyčių yra, bet pasikeitė ne popiežiją. Iš tikrųjų katalikybė daug kuo panaši į dabartinį protestantizmą, kuris labai išsigimė nuo Reformacijos laikų.

Kai protestantų bažnyčios siekė įsigyti pasaulinį pritarimą, žmones apakino tariamas geraširdiškumas. Jie nesupranta, kodėl neteisinga gerai galvoti apie bet kokį blogį, kol pagaliau pradeda laikyti blogį gėriu. Užuot stoję ginti tikėjimo, vieną kartą visiems laikams duoto šventiesiems, dabar jie atsiprašinėja Romos už savo nemalonią nuomonę apie ją, prašydami atleisti jų fanatiškumą.

Daugelis žmonių, net ir neremiančių katalikybės, nelabai suvokia jos galios ir įtakos keliamą pavojų. Daugelis įtikinėja, kad katalikybės mokymams, prietarams ir priespaudai padėjo plisti proto ir doros tamsybė, vyravusi viduramžiais, o aukštesnis dabartinių laikų išsilavinimas, visuotinio pažinimo ir religinės laisvės augimas neleidžia atgimti nepakantumui ir despotizmui. Vien mintis apie tai, kad mūsų švietimo amžiuje galėtų egzistuoti tokie dalykai, kelia juoką. Iš tikrųjų ryški intelektualinė, moralinė ir religinė šviesa apšviečia mūsų kartą. Dangaus šviesa sklinda į pasaulį iš atverstų šventojo Dievo Žodžio puslapių. Tik reikia nepamiršti, juo šviesa ryškesnė, juo tamsesni yra tie, kurie iškreipia ir atmeta Dievo Žodį.

Jei protestantai tyrinėtų Bibliją malda, suprastų tikrąjį popiežiaus valdžios charakterį, ir tai juos paskatintų bodėtis ja bei saugotis. Bet dauguma taip pasitiki savo nuomone, kad nemato jokio reikalo nuolankiai ieškoti Dievo, Kuris vestų juos į tiesą. Didžiuodamiesi savo išprusimu, jie nepažįsta nei Raštų, nei Dievo galybės. Jiems reikia nuraminti sąžinę, ir jie ieško ne pačių dvasingiausių ar reikalaujančių didžiausio nuolankumo būdų. Jie trokšta pamiršti Dievą, tačiau įsitikins, kad toks noras tik primena Jį. Popiežiją puikiai prisitaikė patenkinti tokių žmonių norus. Ji pasiruošusi patenkinti dvi žmonių klases, į kurias susiskaldžiusi beveik visa žmonija: tuos, kurie tikisi būti išgelbėti dėl savo nuopelnų, ir tuos, kurie tikisi būti išgelbėti, nors ir yra paskendę nuodėmėse. Čia slypi popiežijos galios paslaptis.

Kaip buvo parodyta, didelis žmonių tamsumas ir žemas intelektas prisidėjo prie popiežijos sėkmės. Tačiau netrukus išaiškės, kad didžiausių mokslo pasiekimų amžius taip pat ne mažiau palankus jos sėkmei. Praėjusiais amžiais, kai žmonės gyveno be Dievo Žodžio, nepažindami tiesos, tarsi užrištomis akimis, tūkstančiai, nematydami ištiesto po kojomis tinklo, buvo įvilioti į pinkles. Daugelį mūsų kartos žmonių apakino mokymų, tariamojo pažinimo prieštaringų teigimų, spindesys. Jie neįžvelgia tinklo ir įsipainioja į jį taip lengvai, tarsi jų akys būtų užrištos. Žmogaus proto galimybė turi būti laikoma Kūrėjo dovana, skirta tarnauti tiesai bei teisumui. Kai puoselėjamas išdidumas ir ambicijos, o žmonės savo priesakus išaukština labiau už Dievo Žodį, tada protas gali pakenkti labiau negu nežinojimas. Todėl klaidingas šių laikų mokslas, pakertantis tikėjimą Biblija, taip pat sėkmingai paruoš kelią popiežijos ir visų jos patrauklių formų pripažinimui, kaip tamsiais viduramžiais sėkmingai kliudė skleisti pažinimą, kad atvertų kelią popiežijos sustiprėjimui.

Dabar Jungtinėse Valstijose protestantai dalyvauja judėjime už tai, kad valstybė remtų bažnyčios organizacijas ir papročius; taip jie seka popiežijos keliu. Maža to, jie atveria popiežijai kelią protestantiškoje Amerikoje atgauti aukščiausiąją valdžią, prarastą Senajame pasaulyje. Siam judėjimui didesnę reikšmę teikia faktas, kad pagrindinis svarstymų objektas yra priverstinis sekmadienio šventimas - iš Romos kilusi tradicija, esanti jos autoriteto simboliu. Popiežijos dvasia - tai polinkis prisiderinti prie pasaulietinių tradicijų ir didesnė pagarba žmonių priesakams negu Dievo įsakymams. Tai dvasia, prasiskverbusi į protestantų bažnyčias ir skatinanti jas daryti tai, ką anksčiau darė popiežiją - švęsti sekmadienį.

Jei skaitytojas nori sužinoti, kokios priemonės bus panaudotos netrukus įvyksiančioje kovoje, jis turėtų peržvelgti visus būdus, kuriuos Roma naudojo praėjusiais amžiais šiam cikslui pasiekti. Jei jis norėtų įsitikinti tuo, kad katalikai susivienys su protestantais susidoroti su nepripažįstančiais jų mokymų, tepabando pajusti dvasią, kurią Roma parodė sabatos ir jos gynėjų atžvilgiu.

Karalių įsakai, visuotiniai susirinkimai ir bažnytiniai nutarimai, remiami pasaulietiškosios valdžios - tai priemonės, padėjusios pagoniškoms šventėms išsikovoti sau garbingą vietą krikščioniškajame pasaulyje. Pirmoji valstybinė priemonė, verčianti laikytis poilsio dienos - sekmadienio - buvo Konstantino išleistas įsakymas. Šis įsakymas reikalavo, kad miestiečiai ilsėtųsi „šventą Saulės dieną“, bet leido kaimiečiams dirbti žemės ūkio darbus. Nors iš tiesų tai buvo pagoniška šventė, ją prievarta įvedė pats imperatorius po to, kai formaliai priėmė krikščionybę.

Pasirodžius, kad karaliaus potvarkio nepakanka norint pakeisti Dieviškąjį autoritetą, Eusebijas - vyskupas, ieškojęs kunigaikščių malonės ir ypatingas Konstantino draugas bei meilikautojas, pareiškė, kad pats Kristus perkėlė sabatos poilsį į sekmadienį. Jis nepateikė nė vieno Šventojo Rašto liudijimo, patvirtinančio šį naują mokymą. Netikėtai pats Eusebijas pripažino jo klaidingumą ir nurodė tikruosius pakeitimo autorius. „Visus darbus, - sako jis, - kuriuos reikia dirbti sabatą, mes perkėlėme į Viešpaties Dieną„. Nors būtinybė švęsti sekmadienį buvo argumentuota netvirtai ir nepagrįstai, vis dėlto tai paskatino žmones paniekinti Viešpaties sabatą. Visi norintys, kad pasaulis juos gerbtų, pripažino šią populiarią šventę.

Stiprėjant popiežijos valdžiai, buvo tęsiamas darbas įtvirtinantis sekmadienio šventimą. Kurį laiką žemdirbiai, dirbdami žemės ūkio darbus, nelankė bažnyčios, tačiau septintąją dieną visi šventė kaip šventą dieną. Pamažu vyko ir kiti pokyčiai. Bažnyčios tarnautojams sekmadieniais buvo uždrausta dalyvauti teismuose, nagrinėjančiuose bet kokius civilinius ginčus. Netrukus po to buvo išleistas įsakymas, kad visi žmonės, nepriklausomai nuo luomo, sekmadienį neturi dirbti. Nepaklusus laisvi žmonės bus baudžiami bauda, o vergai nuplakami. Vėliau buvo išleistas įsakas, kad turtingieji turi būti baudžiami pusės turto konfiskacija, o labiausiai užsispyrę - paverčiami vergais. Žemesniųjų luomų žmonės turėjo būti baudžiami ištrėmimu iki gyvos galvos.

Buvo pasitelkiami net stebuklai. Vienas iš jų - apie žemdirbį, susiruošusį sekmadienį arti savo lauką. Valant plūgą gelžgaliu, šis įsmigo jam giliai į ranką, ir žmogus nešiojosi jį „savo dideliam skausmui ir gėdai„ ištisus dvejus metus.

Vėliau popiežius išleido potvarkį, kad parapijų kunigai turi įspėti nešvenčiančius sekmadienio, reikalauti, kad jie eitų į bažnyčią ir melstųsi, jei nenori didelių nelaimių sau ir savo kaimynams. Bažnyčios sinodas pateikė argumentą, kurį plačiai naudoja net protestantai: jei į žmones, dirbančius sekmadienį, trenkia žaibas, tai reikia pripažinti, jog sekmadienis yra poilsio diena. „Akivaizdu, - sakė prelatai, - kokią Dievo nemalonę jie užsitraukia nepaisydami šios dienos“. Tada buvo kreiptasi į kunigus, bažnyčios tarnus, karalius, kunigaikščius ir į visus tikinčiuosius, „jog jie stengtųsi ir rūpintųsi, kad ši diena būtų gerbiama taip, kaip priklauso, o ateityje krikščionybės garbei jos turi būti laikomasi dar atkakliau„.

Kai paaiškėjo, kad priimtų nutarimų nepakanka, pasaulietinių valdovų buvo paprašyta išleisti įsaką, kuris grasintų bausme ir priverstų žmones nedirbti sekmadieniais. Romos sinodas iškilmingiau ir dar ryžtingiau patvirtino ankstesnių susirinkimų nutarimus. Jie buvo įtraukti į bažnyčios teisės kanoną ir patvirtinti viso krikščioniškojo pasaulio valdovų.

Vis dėlto iškilo nemaža sunkumų, nes nebuvo Biblijos įrodymų švęsti sekmadienį. Žmonės abejojo, ar jų mokytojai turėjo teisę panaikinti aiškų Jehovos reikalavimą, kad septintoji diena yra VIEŠPATIES, tavo Dievo, šabas, o vietoj jos švęsti saulės dieną? Norint užpildyti tuščias spragas, atsiradusias dėl Biblijos įrodymų trūkumo, reikėjo kitų priemonių. XII amžiaus pabaigoje Anglijos bažnyčias aplankė karštas sekmadienio gynėjas; jam pasipriešino ištikimi tiesos liudytojai. Jo pastangos buvo bevaisės, todėl jis metams išvyko iš šalies ir ieškojo įvairių būdų, kaip paremti savo mokymus. Jis grįžo ištobulėjęs ir jo darbus lydėjo sėkmė. Jis atsivežė ritinėlį tvirtindamas, kad jis yra nuo paties Dievo. Ritinėlyje buvo surašytas sekmadienio šventimo įsakymas ir išdėstyti siaubingi grasinimai nepaklusniesiems. Buvo teigiama, kad šis „ypatingos vertės“ dokumentas (iš tikrųjų toks pat niekšiškas, kaip ir jo remiama institucija) nukrito iš dangaus ir buvo rastas Jeruzalėje ant šv. Simeono altoriaus, kuris yra Golgotoje. Iš tikrųjų šis dokumentas išvydo šviesą popiežiaus rūmuose Romoje. Visais amžiais popiežijos hierarchija manė, kad apgavystėmis ir klastotėmis stiprinti bažnyčios valdžią bei padėti jai klestėti yra teisėta.

Šio ritinėlio tekstas draudė dirbti nuo šeštadienio devintos valandos vakaro, t. y. praėjus trims valandoms po pietų, iki saulėtekio pirmadienį. Buvo skelbiama, kad sekmadienio šventumą patvirtina daugybė stebuklų. Pavyzdžiui, žmonės, dirbę po nustatytos valandos, buvo paralyžiuoti; malūnininkas, norėjęs sumalti grūdus, vietoj byrančių miltų pamatė plūstantį kraują, o malūno ratas sustojo, nepaisant stiprios vandens srovės; moteris, pašovusi duoną į krosnį, po kurio laiko išėmė ją žalią, nors krosnis buvo labai karšta; kita moteris iki devintos valandos paruošusi tešlą kepimui, bet nusprendusi darbus atidėti iki pirmadienio, kitą dieną pamatė, kad iš tešlos pasidariusios bandelės ir visos jau iškepusios. Visa tai buvo priskirta Dieviškajai galiai. Žmogus, šeštadienio vakare po devintos valandos kepęs duoną, rytą atsikėlęs pamatė iš jos bėgantį kraują. Pasinaudodami tokiais absurdiškais prasimanymais ir prietarais sekmadienio gynėjai išdrįso paskelbti jį šventąja diena.

Škotijoje, kaip ir Anglijoje, didesnę pagarbą sekmadieniui užtikrino tai, kad prie jo buvo prijungta dalis senovinės sabatos. Šventu paskelbtas laikas keitėsi. Škotijos karaliaus įsakas skelbė, kad „laikas nuo šeštadienio vidurdienio turi būti laikomas šventas“ ir niekas neturi užsiimti pasaulietiniais reikalais iki pirmadienio ryto.

Nepaisant visų pastangų įteisinti sekmadienį kaip šventą dieną, patys popiežininkai viešai pripažino Dieviškąjį sabatos autoritetą ir žmogiškąją ją pakeitusios institucijos kilmę. XVI amžiuje Katalikų bažnyčios susirinkimas aiškiai pareiškė: „Tegu visi krikščionys atsimena, kad Dievas pašventino septintąją dieną. Ją pripažino ir jos laikėsi ne tik žydai, bet visi, kurie garbino Dievą; nors mes, krikščionys, pakeitėme sabatą Viešpaties Diena„. Tie, kurie pamynė Dievo Įstatymą, žinojo, ką daro. Jie sąmoningai iškėlė save aukščiau Dievo.

Ilgi ir kruvini valdensų, kurių dalis šventė sabatą, persekiojimai - puiki Romos politikos iliustracija jai nepritariančių žmonių atžvilgiu. Kiti panašiai kentėjo dėl savo ištikimybės ketvirtajam įsakymui. Ypač reikšminga Etiopijos (Abisinijos) bažnyčios istorija. Tamsiais viduramžiais pasaulis išleido iš akių ir pamiršo Centrinės Afrikos krikščionis. Todėl daugelį amžių jie džiaugėsi savo tikėjimo laisve. Pagaliau Roma sužinojo apie jų egzistavimą, ir greitai Abisinijos imperatorius turėjo pripažinti popiežių kaip Kristaus vietininką žemėje. Po to sekė kitos nuolaidos. Buvo išleistas įsakas, draudžiantis švęsti sabatą, už nepaklusimą grasinta pačiomis griežčiausiomis bausmėmis. Netrukus popiežijos despotizmas tapo toks nepakeliamas jungas, kad abisinai nusprendė nusimesti jį nuo pečių. Po siaubingos kovos Romos katalikai buvo išvaryti iš jų valdų, o senasis tikėjimas atgaivintas. Bažnyčia vėl džiaugėsi laisve ir niekada nepamiršo šios pamokos apie apgaulę, fanatizmą ir despotišką Romos valdžią. Užsisklendę vienišoje karalystėje, jie troško likti nežinomi krikščioniškajam pasauliui.

Afrikos bažnyčia šventė sabatą, kaip tai darė ir Romos bažnyčia prieš visišką savo atkritimą. Švęsdami septintąją dieną, kaip to reikalauja Dievo įsakymas, tikintieji nedirbo ir sekmadienį, besilaikydami bažnyčios papročio. Įgijusi didelę valdžią Roma pamynė Dievo sabatą ir iškėlė savąją. Afrikos bažnyčia, kuri beveik tūkstantį metų išliko nepastebėta, prie šio atkritimo neprisidėjo. Paklususi Romos valdžiai, ji buvo priversta atsisakyti tikrosios sabatos, o švęsti netikrą. Vos tik atgavusi nepriklausomybę, Afrikos bažnyčia vėl pradėjo laikytis ketvirtojo Dievo įsakymo.

Šie praeities įvykiai atskleidžia Romos priešiškumą sabatai bei jos gynėjams ir parodo būdus, kuriais ji naudojasi, kad priverstų žmones gerbti savo sukurtą instituciją. Dievo Žodis moko, kad šie įvykiai pasikartos, kai Romos katalikų ir Protestantų bažnyčios susijungs norėdamos išaukštinti sekmadienį.

Apreiškimo 13-ojo skyriaus pranašystė skelbia, kad valdžia, kurią simbolizuoja žvėris su ragais panašiais į Avinėlio, privers žemę bei jos gyventojus garbinti popiežiją - simbolizuojamą žvėries panašaus į leopardą. Dviragis žvėris liepia žemės gyventojams padaryti žvėries atvaizdą ir verčia visus, mažus ir didelius, turtuolius ir vargdienius, laisvuosius ir vergus pasidaryti žvėries ženklą (Apreiškimo 13, 2.11 - 16). Taigi matome, kad Jungtinės Valstijos - tai valdžia, kurią simbolizuoja žvėris su ragais panašiais į Avinėlio, o ši pranašystė išsipildys tada, kai Jungtinės Valstijos vers švęsti sekmadienį, kurį Roma laiko ypatingu jos aukščiausios valdžios pripažinimu. Jungtinės Valstijos nebus vienišos šitaip reikšdamos pagarbą popiežiui. Romos įtaka šalyse, pripažinusiose jos valdžią, pakankamai stipri. Pranašystė sako apie jos valdžios atstatymą. Vieną jo galvų aš regėjau lyg mirtinai sužeistą, tačiau jos mirštamoji žaizda užgijo. Ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį (Apreiškimo 13, 3). Mirtinas popiežijos sužeidimas įvyko 1798 metais. Pranašystė sako, kad po to mirštamoji žaizda užgijo, ir visa žemė stebėdamasi nusekė paskui žvėrį. Apaštalas Paulius aiškiai nurodo, kad nedorybės žmogus veiks iki Kristaus antrojo atėjimo (2 Tesalonikiečiams 2, 3 - 8). Jis apgaudinės ir klaidins žmones iki pat laikų pabaigos. Pranašas Jonas sakė, taikydamas popiežijai: „Jį garbins visi tie žemės gyventojai, kurių vardai nuo pasaulio sutvėrimo neįrašyti nužudytojo Avinėlio gyvenimo knygoje“ (Apreiškimo 13, 8). Ir naujajame, ir senajame pasaulyje popiežiui išreiškiama pagarba, švenčiamas sekmadienis - institucija, įkurta ir besiremianti vien tiktai Romos katalikų bažnyčios autoritetu.

Nuo XIX amžiaus vidurio Jungtinėse Valstijose pranašystės tyrinėtojai skelbė šį liudijimą pasauliui. Iš dabartinių įvykių matome, kad greitai artėjame prie pranašystės išsipildymo. Protestantų mokytojai taip pat reikalauja pripažinti sekmadienio šventumą kaip turintį Dieviškąjį autoritetą. Jiems trūksta Biblijos įrodymų lygiai taip pat, kaip ir popiežininkams, kurie naudojo įvairius stebuklus, kad užpildytų Dievo įsakymo vietą. Vėl kartosis pareiškimai, kad Dievo bausmės laukia visų nesilaikančių sekmadienio poilsio, - ir tai jau raginama daryti. Greitai plečiasi judėjimas už privalomą sekmadienio šventimą.

Romos bažnyčia stebina savo apsukrumu ir gudrumu. Ji žino, kas bus ateityje. Ji laukia tinkamos progos stebėdama, kaip protestantų bažnyčios atiduoda jai pagarbą, pripažįsta netikrąją sabatą. Siekdami priversti kitus švęsti tą dieną, protestantai ruošiasi pasinaudoti tokiais pačiais būdais, kuriais praėjusiais amžiais naudojosi Roma. Atmetantys tiesos šviesą kreipsis pagalbos į šią valdžią, apsišaukusią neklystančia, kad išaukštintų savo įsteigtą instituciją. Nesunku spėti, kaip lengvai šiame darbe ji ateis į pagalbą protestantams. Kas geriau už popiežijos vadus žino, kaip elgtis su tais, kurie nepaklūsta bažnyčiai?

Romos katalikų bažnyčia ir jos atšakos visame pasaulyje sudaro vieną didžiulę organizaciją, kontroliuojamą popiežiaus valdžios ir numatytą tarnauti jos interesams. Milijonai jos parapijiečių pasaulio šalyse yra išmokyti būti ištikimi visuose reikaluose popiežiui. Kokios tautybės ar pilietybės žmonės bebūtų, bažnyčios autoritetą jie turi laikyti aukščiau visko. Nors jie būtų prisiekę ištikimybe valstybei, bet įžadas paklusti Romai yra svarbesnis, jis išlaisvina nuo bet kokių įsipareigojimų, kenkiančių jos interesams.

Istorija liudija jos meistriškas nuolatines pastangas nepastebimai kištis į tautų reikalus. Įsigijusi tvirtą pamatą po kojomis, popiežiją toliau siekė savo tikslų valdovų ir žmonių gyvybės kaina. 1204 metais popiežius Inocentas III išgavo iš Aragonijos karaliaus Petro II ypatingą priesaiką: „Aš, Petras, Aragonijos karalius, visų akivaizdoje pasižadu būti visiškai ištikimas ir paklusnus savo viešpačiui popiežiui Inocentui, Jo katalikų įpėdiniams ir Romos bažnyčiai bei ištikimai tarnauti savo karalystei pagal Jo valią, ginti katalikų tikėjimą ir persekioti eretikus„. Tai dera prie Romos popiežiaus pretenzijų į valdžią ir prie to, „kad įstatymas leidžia jam nuversti imperatorius“ ir „jis gali atleisti pavaldinius nuo priesaikos neteisingiems valdovams„.

Nepamirškite, Romos bažnyčia didžiuojasi, kad ji niekada nesikeičia. Romos katalikų bažnyčia tebesilaiko principų, kuriais vadovavosi Grigalius VII ir Inocentas III. Jei tik būtų jos valia, ji įgyvendintų juos dabar ryžtingiau negu praėjusiais amžiais. Protestantai mažai nutuokia, ką daro, siūlydami priimti Romos pagalbą, įtvirtinant sekmadienį kaip šventą dieną. Tuo metu, kai jie bus užsiėmę savo tikslu, Roma stengsis atkurti savo valdžią ir atgauti prarastą viešpatavimą. Jei Jungtinėse Valstijose įsigalėtų principas skelbiantis, kad bažnyčia gali pasinaudoti valstybine valdžia arba ją kontroliuoti; jei valstybės įstatymai įteisintų religiją kaip privalomą arba, trumpai tariant, bažnyčios ir valstybės autoritetas darytų poveikį sąžinei - Romos triumfas šioje šalyje būtų užtikrintas.

Dievo Žodis buvo duotas tam, kad įspėtų apie gresiantį pavojų. Jei nepastebėsite šito - protestantų pasaulis supras tikruosius Romos tikslus tik tada, kai bus per vėlu ką nors daryti, norint išvengti jos pinklių. Romos valdžia nepastebimai stiprėja. Jos mokymai turi įtakos įstatymų leidžiamiesiems organams, jie prasiskverbė į bažnyčias ir žmonių širdis. Romos valdžia kuria savo didingą didžiulę struktūrą, kurios slapti labirintai pakartos ankstesnius persekiojimus. Nekeldama jokio įtarimo ji stiprina savo galias, kad laikui atėjus prabiltų ir pasiektų savo tikslus. Ji trokšta tik vieno - užimti patogią padėtį. Ir ją jau turi. Greitai mes pamatysime ir pajusime, kokie yra Romos tikslai. Tie, kurie tikės Dievo Žodžiu ir paklus jam, užsitrauks paniekinimą ir bus persekiojami.