36. Artėjanti kova

Nuo pat didžiosios kovos pradžios danguje šėtonas siekė panaikinti Dievo Įstatymą. Norėdamas pasiekti savo tikslą, jis sukilo prieš Kūrėją ir, nors išvarytas iš dangaus, tęsia tą pačią kovą žemėje. Šėtonas nuolat ryžtingai siekia tik vieno - apgauti žmones ir priversti juos nusižengti Dievo Įstatymui. Nesvarbu, tai pasiekiama, atmetant visą Įstatymą ar tik vieną iš jo įsakų - rezultatas visiškai toks pat. Tas, kuris nusižengia vienu dalyku, nepaiso viso Įstatymo. Jo pavyzdys ir poveikis kitiems rodo, kad jis nusižengė. Jis lieka kaltas ir dėl visų įsakymų (Jokūbo 2, 10).

Siekdamas sukelti panieką Dieviškiems įsakams, šėtonas iškraipė Biblijos mokymus, o tūkstančiai žmonių, kurie mano tikintys Šventuoju Raštu, patikėjo jo išvedžiojimais. Paskutinis didysis tiesos ir prasimanymų susidūrimas bus baigiamasis užsitęsusios kovos mūšis dėl Dievo Įstatymo. Jau dabar mes artėjame prie šių kautynių - tarp žmonių priesakų ir Jehovos įsakų, tarp Biblijos religijos ir tradicijų bei prasimanymų religijos.

Jėgos, kurios šioje kovoje susijungs prieš tiesą ir teisingumą, dabar aktyviai veikia. Kaip mažai vertinamas šventas Dievo Žodis, duotas mums kančių ir kraujo kaina! Biblija prieinama visiems, bet tik nedaugelis iš tikrųjų ja vadovaujasi gyvenime. Netikėjimas ne tik pasaulyje, bet ir bažnyčioje taip paplito, kad kelia nerimą ir pavojų. Daugelis visai nusigręžė nuo tikrojo tikėjimo, jie neigia mokymus - pagrindines atramas. Didingus kūrimo faktus, kaip juos yra pavaizdavę įkvėpimo pagauti rašytojai, žmogaus nuopuolį, atpirkimą, Dievo Įstatymo amžinumą - viską iš karto arba atskiras dalis atmeta didelė krikščioniškojo pasaulio pusė. Tūkstančiai, kurie didžiuojasi savo išmintimi ir savarankiškumu, besąlygišką pasitikėjimą Biblija laiko žmogaus silpnumo įrodymu. Jie mano, kad Šventojo Rašto kritika, pačių svarbiausių tiesų sudvasinimas ir savas aiškinimas rodo ypatingą žmogaus talentą ir išsilavinimą. Daugelis dvasininkų moko žmones, dauguma profesorių ir dėstytojų aiškina studentams, kad Dievo Įstatymas yra pakeistas arba panaikintas, o tie, kurie laikosi jo reikalavimų, kaip galiojančių ir privalomų tiksliai paklusti - nusipelno tik pajuokos ar paniekos.

Atmesdami tiesą, žmonės atmeta jos Autorių. Pamindami Dievo Įstatymą, jie neigia Įstatymo Leidėjo autoritetą. Iš klaidingų mokymų ir teorijų padaryti stabą taip pat lengva, kaip išdrožti jį iš medžio ar iškalti iš akmens. Iškreiptai vaizduodamas Dievo savybes, šėtonas skatina žmones neteisingai įsivaizduoti Dievo charakterį. Dauguma į Jehovos sostą pasodino filosofinį stabą. Tik nedaugelis garbina gyvąjį Dievą - tokį, koks Jis atsiskleidžia Savo Žodžiu, Kristumi ir kūrimo darbais. Tūkstančiai dievina gamtą, nors tuo nepripažįsta gamtos Kūrėjo. Nors ir kitokia forma, bet stabmeldystė egzistuoja krikščioniškame pasaulyje taip pat užtikrintai, kaip ji egzistavo senovės Izraelyje pranašo Elijo dienomis. Daugelio vadinamųjų išminčių, filosofų, poetų, politikų ir žurnalistų dievas rafinuotų aukštuomenės sluoksnių, koledžų bei universitetų ir netgi kai kurių teologijos mokyklų dievas yra ne geresnis už Baalą, Finikijos Saulės dievą.

Nė vienas paklydimas, kurį pripažįsta krikščioniškas pasaulis, taip įžūliai nesukrečia Dieviškojo autoriteto, nė vienas taip tiesiogiai neprieštarauja proto balsui, nė vieno pasekmės nėra tokios pražūtingos kaip šiuolaikinio ypatingai greitai plintančio mokymo, jog Dievo Įstatymas žmonėms nėra privalomas. Kiekvieną tauta turi savo įstatymus; kiekvienas privalo juos gerbti ir jiems paklusti. Nė viena valstybė negali be jų egzistuoti. Argi įmanoma įsivaizduoti, kad dangaus ir žemės Kūrėjas neturėtų Įstatymo, kuriuo remdamasis valdytų Savo sukurtas būtybes? Įsivaizduokime, jog įžymūs dvasininkai viešai imtų mokyti, kad įstatymai, veikiantys jų šalyje ir ginantys piliečių teises, nėra privalomi, kad jie varžo piliečių laisves ir nereikia jų vykdyti. Ar ilgai tokį žmogų pakęstume sakykloje? Kuris nusižengimas sunkesnis - nepaisyti valstybės ir tautos įstatymų ar paminti Dievo įsakus - bet kokio valdymo pamatą?

Būtų žymiai logiškiau tautoms panaikinti savo įstatymus ir leisti žmonėms daryti tai, ką jie nori, nei Visatos Valdovui sulaužyti Savo Įstatymą ir nepalikti pasauliui mato, kuriuo remiantis būtų galima teisti kaltuosius ir išteisinti paklusniuosius. Ar norite žinoti, kokios atšaukto Dievo Įstatymo pasekmės? Mes jas jau išbandėme. Baisūs įvykiai dėjosi Prancūzijoje, kai įsigalėjo ateizmas. Visam pasauliui buvo parodyta, kad atmesti Dieviškuosius apribojimus - reiškia pripažinti žiauriausių tironų principus. Nustūmus šalin teisingumo matą, blogio kunigaikščiui atsivėrė kelias įtvirtinti žemėje savąjį viešpatavimą.

Kai atmetami Dievo įsakai, nuodėmė nebeatrodo nuodėminga, o teisumas tampa nepageidautinas. Tie, kurie atsisako paklusti Dievui, nesugebės valdyti savęs. Jų pražūtingi mokymai įkvepia nepaklusnumo dvasią vaikams ir jaunimui, kurie iš prigimties neapkenčia suvaržymų, dėl to visuomenėje klesti neteisėtumas ir pasileidimas. Tyčiodamasi iš „lengvatikių“, paklūstančių Dievo reikalavimams, dauguma lengvai pripažįsta šėtono prasimanymus. Jie leidžia aistroms ir geismams valdyti juos ir daro nuodėmes, kurios pagonims prišaukė Dievo bausmes.

Tie, kurie moko žmones lengvabūdiškai žiūrėti į Dievo įsakymus, sėja nepaklusnumą - nepaklusnumą ir pjaus. Atsisakykite Dievo Įstatymo apribojimų - ir greitai bus nebepaisoma ir žmogiškųjų įstatymų. Dievas draudžia elgtis nesąžiningai, geisti svetimo, meluoti ir apgaudinėti, todėl žmonės pasiruošę paminti Jo nuostatus trukdančius jų pasaulietinei gerovei. Atmetus šiuos priesakus, pasekmės būtų visiškai netikėtos. Jei Įstatymas neprivalomas, kodėl kai kurie bijo jam nusižengti? Iškiltų pavojus nuosavybei. Žmonės jėga pasisavintų kaimyno turtą, ir stipriausi taptų turtingiausi. Gyvybė nebūtų gerbiama. Santuokos įžadai nebūtų ta šventa gija, sauganti šeimą. Jei norėtų, galingesnis jėga paimtų kaimyno žmoną. Penktasis įsakymas būtų nustumtas šalin drauge su ketvirtuoju. Vaikai nevengtų atimti gyvybės tėvams, jeigu tai patenkintų jų sugedusių širdžių troškimus. Civilizuotas pasaulis taptų plėšikų ir teroristų gauja, o ramybė ir laimė būtų išstumta iš žemės.

Jau dabar mokymas apie atleidimą nuo paklusnumo Dievo įsakams silpnina moralinės atsakomybės jausmą ir atveria pasauliui vartus į blogį. Savivalė, lengvabūdiškumas ir ištvirkimas užlieja mus tarsi triuškinanti vandens srovė. Šėtonas darbuojasi šeimoje. Jo vėliava iškelta net tų žmonių namuose, kurie mano esą krikščionys. Ten įsiviešpatavo pavydas, įtarinėjimai, veidmainystė, lenktyniavimas, rietenos, šventvagystės, nuolaidžiavimas geismams ir aistroms. Visa religinių principų ir mokymų sistema, kuri turėtų sudaryti visuomenės gyvenimo pagrindą, atrodo tarsi irstanti masė, greitai subyrėsianti į šipulius. Niekšingiausi nusikaltėliai įmesti į kalėjimus už savo piktadarystes dažnai tampa dėmesio centru, jiems teikiamos dovanos - tarsi jie būtų pavydėtinai išgarsėję. Jų asmenybės ir nusikaltimai iškeliami viešumon. Spauda aprašo atstumiančias nusikaltimo smulkmenas, taip jie supažindina su apgavysčių, vagysčių ir žudynių praktika. Šėtonas džiūgauja dėl savo pragariškų planų sėkmės. Susižavėjimas blogiu, beprasmės žmogžudystės, nesaikingumas turėtų paskatinti dievobaiminguosius paklausti: „Ką galima padaryti, kad būtų sustabdytas šis blogio srautas?“

Teismus žlugdo kyšininkavimas. Valdžios vyrus valdo naudos troškimas ir meilė kūniškiems malonumams. Nesaikingumas taip sumažino daugelio sugebėjimus, kad šėtonas beveik visiškai juos valdo. Juristai kyšininkauja, apgaudinėja. Girtuokliavimas, aistros, pavydas, nesąžiningumas viešpatauja tarp tų, kurie turėtų prižiūrėti įstatymų vykdymą. Teisingumas paneigtas, teisumas laikosi atokiai, nes teisybė klumpa gatvėje, o dorumui uždrausta įeiti (Izaijo 59, 14).

Bedievystė ir dvasinė tamsa, įsigalėjusi Romos viešpatavimo metais, buvo neišvengiama, nes buvo uždrausta turėti ir skaityti Šventąjį Raštą. Kas sąlygoja bedievystę, Dievo Įstatymo atmetimą ir nuoseklų smukimą šiame religijos laisvės amžiuje, kuris nušviestas Evangelijos šviesa? Dabar, kai šėtonas nebegali atimti Šventojo Rašto, jis griebiasi kitų būdų, kad pasiektų tą patį tikslą. Pakirsti tikėjimą Biblija - jo tikslas, reiškiantis tą patį, ką ir pačios Biblijos sunaikinimas. Skleisdamas nuomonę, kad Dievo Įstatymas nėra privalomas, jis skatina žmones nusidėti, tarsi jie visiškai nežinotų jo įsakų. Tiek ankstesniais amžiais, tiek dabar siekdamas įgyvendinti savo tikslus, šėtonas veikia per bažnyčią. Šiandieninės religinės bendruomenės atsisakė klausytis nepopuliarių tiesų, kurios atskleistos Šventajame Rašte. Kovodamos su jomis, bažnyčios kuria įvairius aiškinimus ir laikosi nuomonės, kuri padeda sėti netikėjimo sėklas. Tvirtai laikydamiesi klaidingo popiežiaus mokymo apie sielos nemirtingumą ir sąmoningą žmogaus būseną po mirties, žmonės atmetė vienintelę apsaugą nuo spiritizmo apgaulių. Mokymas apie amžinąsias kančias privertė daugelį nebetikėti Biblija. Kai žmonės įtikinėjami laikytis ketvirtojo įsakymo pradeda suprasti, kad būtina švęsti septintąją dieną - sabatą, vienintelis kelias išsivaduoti iš pareigos, kurios nenori vykdyti - paskelbti, kad Dievo Įstatymas daugiau neprivalomas - tai padarė daugelis skelbėjų. Taip jie nusviedė šalin visą Įstatymą, o kartu ir sabatą. Plečiantis sabatos pakeitimo darbui ir siekiant išvengti ketvirtojo įsakymo reikalavimų, Dievo Įstatymas bus beveik visuotinai atmestas. Religinių vadovų mokymai atvėrė duris bedievystei, spiritizmui ir švento Dievo Įstatymo paniekinimui. Šių vadovų atsakomybė už bedievystę, kuri egzistuoja krikščioniškajame pasaulyje, yra labai didelė.

Tie patys religiniai vadovai pradėjo tvirtinti, kad visur plintantį pagedimą galima paaiškinti vadinamojo „krikščioniškojo šventadienio“ išniekinimu, todėl privertus švęsti sekmadienį galima pakelti visuomenės dorovę. Tokie pareiškimai ypač dažnai daromi Amerikoje, kurioje mokymas apie tikrąją poilsio dieną - sabatą - buvo skelbiamas plačiausiai. Čia veikla už blaivybę, viena žymiausių ir svarbiausių dorovinių reformų, dažnai derinama su judėjimu už sekmadienio šventimą. Pastarojo gynėjai vaizduoja save dirbančius visuomenės labui, o tuos, kurie atsisako prie jų prisijungti, apšaukia blaivybės ir reformos priešais. Tačiau faktas, kad judėjimas už klaidingo mokymo įtvirtinimą yra persipynęs su naudinga veikla, nėra argumentas klaidingo mokymo naudai. Galime slėpti nuodus, sumaišydami juos su sveiku maistu, bet nuo to jų savybės nepasikeis. Nuodai taps žymiai pavojingesni, nes tikėtina, kad žmonės juos paims neįtardami nieko blogo. Tai vienas iš šėtono naudojamų būdų - į tiesą įmaišyti melo raugą, kad jis atrodytų įtikinamai. Judėjimo už sekmadienio šventimą vadovai gali ginti reformas, kurios žmonėms yra būtinos, ir principus, kurie visiškai atitinka Bibliją, tačiau kai keliami reikalavimai, kurie prieštarauja Dievo Įstatymui, Jo tarnai negali prie jų prisijungti. Neįmanoma pateisinti tų, kurie niekais verčia Dievo įsakymus dėl žmonių priesakų.

Remdamasis dviem didžiaisiais klaidingais mokymais - apie sielos nemirtingumą ir sekmadienio šventumą, - šėtonas suvedžioja ir apgauna žmones. Pirmasis mokymas yra spiritizmo pagrindas, antrasis susijęs su Roma abipuse simpatija. Jungtinių Valstijų protestantai pirmieji išties ranką per bedugnę, kad paduotų ją spiritizmui, jie išties rankas virš prarajos, kad paspaustų jas Romos valdžiai. Ir šios trilypės sąjungos veikiama šalis, pamindama sąžinės teises, seks Romos pėdomis.

Tiksliausiai pamėgdžiodamas šiandieninę vadinamąją krikščionybę, spiritizmas sugeba apgaudinėti žmones ir įvilioti juos į pinkles. Pats šėtonas prisiderino prie šių dienų tvarkos ir papročių. Jis pasirodys apsimetęs šviesos angelu. Panaudodamas spiritizmą, jis darys stebuklus, gydys ligonius ir rodys daug nepaneigtinų antgamtinių reiškinių. Kai spiritistai apsimes, jog tiki Biblija ir gerbia bažnyčios institucijas, jų darbas bus palaikytas Dieviškosios jėgos apraiška.

Riba, skirianti vadinamuosius krikščionis ir bedievius, vos įžiūrima. Bažnyčios nariai mėgsta tą patį, ką ir pasaulis, jie pasiruošę susijungti. Šėtonas nusprendžia suvienyti juos ir dar labiau sustiprinti savo pozicijas, įtraukdamas visus į spiritizmo gretas. Katalikus, besigiriančius stebuklais kaip tikrosios bažnyčios skiriamuoju ženklu, lengvai apgaus ši stebukladarė jėga. Bus suklaidinti ir protestantai, paniekinę tiesos skydą. Tiek katalikai, tiek protestantai, tiek pasauliečiai vienodai pripažins pamaldumo išraišką, neturinčią jokios galios. Šioje vienybėje jie įžvelgs milžinišką judėjimą už pasaulio atsivertimą ir ilgai lauktos tūkstantmetinės karalystės pradžią.

Pasinaudodamas spiritizmu, šėtonas pasirodo kaip visos žmonijos geradarys. Jis gydo ligas ir bando įteigti naują pažangesnį religinį tikėjimą, nors tuo pat metu dirba savo naikinantį darbą. Jo gundymai pražudo daugybę žmonių. Nesaikingumas atima žmonėms protą - pasekmės: nuolaidžiavimas kūno geismams, rietenos ir kraujo praliejimas. Šėtonas mėgaujasi karais, nes pastarieji sužadina žemiausias sielos aistras ir amžinai pražudo savo aukas, paskendusias blogyje ir susitepusias krauju. Jo tikslas - kurstyti karus tarp tautų, kad atitrauktų žmonių mintis nuo pasiruošimo sutikti Dievo Teismo dieną.

Šėtonas veikia pasinaudodamas gamtos stichija, kad pjautų nepasiruošusių sielų derlių. Jis ištyrinėjo gamtos paslaptis ir visomis jėgomis stengiasi valdyti stichiją tiek, kiek leidžia Dievas. Kai jam buvo leista kankinti Jobą, greitai buvo sunaikintos bandos ir kaimenės, tarnai, namai, vaikai, vos tik praslinkusią negandą akimirksniu sekė kita. Tik Dievas apsaugoja Savo kūrinius ir gina juos nuo naikintojo jėgos. Bet krikščioniškasis pasaulis paniekino Jehovos Įstatymą. Viešpats pasielgs teisingai, padarydamas tai, ką anksčiau skelbė atliksiąs - Jis atitrauks Savo palaimas nuo žemės, daugiau nesaugos ir nesirūpins tais, kurie maištauja prieš Jo Įstatymą bei moko ar verčia kitus daryti tą patį. Šėtonas valdo visus, kurių Dievas ypatingai nesaugo. Kai kuriems piktasis padės ir bus maloningas, kad pasiektų savo tikslus. Kitiems jis atneš vargus ir skatins žmones patikėti, kad visų nelaimių ir sielvartų priežastis yra Dievas.

Šėtonas, pasirodydamas žmonėms kaip puikus gydytojas, galintis išgydyti visas negalias, neš ligas ir nelaimes, kol didžiuliai miestai bus nuniokoti ir paversti griuvėsiais. Jis tai daro net dabar. Šėtonas rodo savo jėgą tūkstančiu įvairiausių būdų: sukeldamas avarijas ir nelaimingus atsitikimus sausumoje bei jūroje, didelius gaisrus, nuožmius uraganus ir smarkias krušas, audras, potvynius, ciklonus, didžiules bangas ir žemės drebėjimus. Jis sunaikina nokstantį derlių ir užleidžia badą bei nelaimes. Jis užteršia orą mirtina infekcija - ir tūkstančiai žūsta nuo epidemijų. Jos kartojasi vis dažniau ir dažniau, kaskart darosi pražūtingesnės. Mirtis tyko ir žmogaus, ir gyvulio. Kraštas liūdi ir vysta, pasaulis nuleido galvą ir nyksta; geriausi tautos žmonės krinta prapultin. Žemė suteršta joje gyvenančiųjų, nes jie nesilaikė įstatymų, pažeidė įstatus, sulaužė amžinąją Sandorą (Izaijo 24, 4.5).

Vėliau didysis apgavikas įtikinės žmones, kad visų šių bėdų priežastis yra tie, kurie tarnauja Dievui. Tie, kurie sukelia Dangaus nepasitenkinimą dėl visų sunkumų ir vargų, apkaltins tuos, kurių paklusnumas Dievo įsakymams yra nuolatinis pažeidėjų priekaištas. Bus paskelbta, kad žmonės, nešvęsdami sekmadienio, įžeidžia Dievą, kad ši nuodėmė atnešė nelaimes, kurios nesibaigs tol, kol žmonės nebus griežtai priversti laikytis sekmadienio šventimo įsakymo. Bus tvirtinama, jog tie, kurie laikosi ketvirtojo Dievo įsakymo ir nešvenčia sekmadienio, drumsčia žmonių ramybę, trukdo Dievo malonei išsilieti kitiems ir užkerta kelią į žemišką gerovę. Kaltinimas, senovėje iškeltas Dievo tarnui, bus pakartotas dėl tokių pačių priežasčių: Pamatęs Eliją, Ahabas tarė jam: Ar tai tu, kuris vargini Izraelį?‘ - ‚Ne aš Izraelį varginau, - atsikirto Elijas, - bet tu ir tavo tėvo namai, nes atmetėte VIEŠPATIES įsakymus ir ėjote paskui Baalą‘ (1 Karalių 18, 17.18). Neteisingais kaltinimais sukėlę žmonių pyktį, jie įtikins žmones pasielgti su Dievo pasiuntiniais panašiai, kaip atpuolęs Izraelis pasielgė su pranašu Eliju.

Stebukladarė jėga, pasireiškusi spiritizmu, darys poveikį tiems, kurie nusprendė labiau klausyti Dievo, o ne žmonių. Mediumai paskelbs, jog Dievas juos siuntė įtikinti nešvenčiančius sekmadienio žmones, kad jie klysta, ir tvirtins, jog šalies įstatymams reikia paklusti taip pat kaip Dievo Įstatymui. Jie sielosis dėl nedorybių pasaulyje, bet rems religijos mokytojus, liudijančius, jog dorovės smukimą sukėlė sekmadienio paniekinimas. Visi, kurie atsisakys pripažinti šį liudijimą, užsitrauks didžiulę rūstybę.

Šėtono politika šiame paskutiniame susidūrime su Dievo tauta išlieka tokia pati, kokia buvo didžiosios kovos danguje pradžioje. Apsimetęs, jog stengiasi sustiprinti Dievo valdžią, jis slapta stengėsi ją nuversti. Viskuo, ką darė pats, jis apkaltino ištikimus angelus. Ta pačia apgaulinga politika yra paženklinta Romos bažnyčios istorija. Ji vaizduojasi veikianti kaip Dangaus vietininkė, nors siekia iškelti save virš Dievo ir pakeisti Jo Įstatymą. Tie, kurie mirė dėl ištikimybės Evangelijai, valdant Romai, buvo apšaukti piktadariais ir apkaltinti ryšiais su šėtonu. Buvo panaudotos visos įmanomos priemonės, kad užtrauktų jiems gėdą ir paverstų liudytojų akivaizdoje (ir netgi sau patiems atrodytų) niekingais nusikaltėliais. Taip bus ir mūsų laikais. Siekdamas sunaikinti tuos, kurie gerbia Dievo Įstatymą, šėtonas stengsis, kad jie būtų apkaltinti kaip įstatymų pažeidėjai, kaip žmonės, įžeidinėjantys Dievą ir užtraukiantys bausmes visam pasauliui.

Dievas niekada nedaro spaudimo žmogaus valiai ir sąžinei, tačiau šėtonas nuolat tikisi prievarta ir žiaurumu užvaldyti tuos, kurių negali kitaip suvedžioti. Panaudodamas gąsdinimus ir prievartą, jis stengiasi užvaldyti žmogaus sąžinę ir užsitarnauti sau pagarbą. Siekdamas savo tikslų, jis naudojasi religine ir pasaulietine valdžia, skatindamas leisti žmonių įstatymus, priešingus Dievo Įstatymui.

Tie, kurie gerbia Biblinę sabatą, bus apšaukti įstatymo ir tvarkos priešais, laužančiais visuomenės moralės normas, keliančiais anarchiją, nešančiais pagedimą, užtraukiančiais žemei Dievo bausmes. Jų ryžtas gyventi pagal širdies balsą bus laikomas užsispyrimu, nenuolaidumu ir valdžios negerbimu. Juos kaltins nelojalumu vyriausybei. Dvasininkai, kurie neigia, jog Dievo Įstatymas yra privalomas, iš sakyklų skelbs apie pareigą paklusti civilinei valdžiai, kaip Dievo nustatytai. Įstatymų leidėjai ir teismai apšmeiš, pasmerks ir nuteis žmones, kurie laikosi Dievo įsakymų. Jų žodžiams bus suteikiama neteisinga prasmė, bus aiškinama, kad jų elgesio motyvai patys blogiausi.

Atmesdamos aiškius Biblijos argumentus, remiančius Dievo Įstatymą, protestantų bažnyčios stengsis nutildyti tuos, kurių tikėjimo negalėjo pakirsti Biblija. Šios bažnyčios užsimerkia prieš faktą, kad pasuko krikščioniškam pasauliui nepaklususių žmonių persekiojimo keliu, jie pripažįsta popiežiaus sabatos - sekmadienio - keliamus reikalavimus.

Aukštieji bažnyčios dvasininkai susivienys su aukštais valdininkais, kad papirktų, įtikintų ar priverstų visus visuomenės sluoksnius švęsti sekmadienį. Dieviškojo autoriteto trūkumą užpildys žiaurūs įstatymai. Politikų korupcija slopina meilę teisingumui ir pagarbą tiesai. Laisvojoje Amerikoje įstatymų leidėjai ir valdžios vyrai, norėdami užsitikrinti visuomenės palankumą, paklus populiariausiam reikalavimui išleisti įstatymą, verčiantį švęsti sekmadienį. Nebus paisoma sąžinės laisvės, kuri įgyta tokia brangia kaina. Mes pamatysime, kad netrukus įvyksiančioje kovoje išsipildys pranašo žodžiai: Ir įnirto slibinas prieš moterį, ir metėsi kautis su kitais jos palikuonimis, kurie laikosi Dievo įsakymų ir saugoja Jėzaus liudijimą (Apreiškimo 12, 17).