39. Nelaimės metas

Anuo metu pasirodys Mykolas, galingasis didžiūnas, tavo tautos sargas. Užeis metas tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę nuo to laiko, kai atsirado rautos. Bet tuo metu bus išgelbėta tavo tauta, visi, kurie tik rasti įrašyti knygoje (Danieliaus 12, 1).

Kai išsipildys tai, ką skelbė Trečiojo angelo žinia, tada daugiau nebus pasigailėjimo kaltiesiems žemės gyventojams. Dievo tauta įvykdė savo darbą. Ji sulaukė Vėlyvojo lietaus, paguodos meto, atėjusio nuo Viešpaties veido, ir yra pasiruošusi jos laukiančiai išbandymų valandai. Angelai danguje skuba ten ir atgal. Angelas, grįžtantis iš žemės, praneša apie atliktą darbą: pasauliui yra duotas paskutinis išbandymas, visi, kurie buvo ištikimi Dievo priesakams, paženklinti Gyvojo Dievo antspaudu. Tada Jėzus aukštybėse baigs Savo tarpininkavimą šventykloje. Jis iškels rankas ir garsiai pasakys: „Atlikta!“ Visa angelų galybė nusiims savo vainikus, Kristui iškilmingai skelbiant: „Piktadarys toliau tedaro piktadarybes, kas susitepęs, tesusitepa dar labiau, teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja“ (Apreiškimo 22, 11). Kiekvienoje byloje buvo nuspręstas žmogaus likimas - gyventi ar mirti. Kristus išpirko Savo tautą ir išdildė jos nuodėmes. Jo pavaldinių skaičius išaugo. Tuomet viešpatavimas ir valdžia, Karalystės didybė, kuri yra po visu dangumi, bus atiduota paveldimiems išgelbėjimą. Jėzus viešpataus kaip karalių Karalius ir viešpačių Viešpats.

Kai Jis išeis iš šventyklos, žemės gyventojus apgaubs tamsa. Šiuo baisiu laikotarpiu teisieji turi gyventi šventojo Dievo akivaizdoje be tarpininko. Apribojimai, varžantys piktuosius, yra pašalinti, ir šėtonas visiškai valdo užkietėjusias nusidėjėlių širdis. Begalinė Dievo kantrybė išseko. Pasaulis atmetė Jo malonę, paniekino Jo meilę ir pamynė Jo Įstatymą. Nedorėliams pasibaigė malonės laikas; Dievo Dvasia, Kuriai nuolat buvo atkakliai priešinamasi, pagaliau pasitraukė. Netekus Dieviškosios malonės, niekas nesaugo nuo piktojo. Šėtonas įstums žemės gyventojus į didįjį, bet jau paskutinį sielvartą. Dievo angelams nustojus stabdyti stiprius žmogiškųjų aistrų vėjus, visi kovos elementai įsisiautės. Visas pasaulis bus įtrauktas į pražūtį, žymiai baisesnę už tą, kuri ištiko senovės Jeruzalę.

Vienas angelas sunaikino visus egiptiečių pirmagimius ir pripildė žemę raudų ir gedulo. Kai Dovydas nusižengė Dievui, surašydamas žmones, vienas angelas sukėlė siaubingus naikinimus, kuriais buvo nubausta už nuodėmę. Ta pačia naikinančia jėga, kuria šventieji angelai naudojasi Dievui įsakius, naudosis piktieji angelai, nes jiems leis Dievas. Yra jėgų, pasiruošusių jau dabar visur niokoti ir tik laukiančių Dievo leidimo.

Tie, kurie gerbia Dievo Įstatymą, bus apkaltinti prišaukę pasauliui bausmes. Jie bus laikomi baisių žemės drebėjimų, nesantaikos ir kraujo praliejimo, pripildančio žemę vargo, priežastimi. Jėga, lydinti paskutinį perspėjimą, įsiutins piktadarius. Jų pyktis bus nukreiptas į tuos, kurie priėmė žinią, o šėtonas sužadins dar didesnę neapykantos ir persekiojimų dvasią.

Kai Dievas visiškai apleido žydų tautą, kunigai ir žmonės to nežinojo. Valdomi šėtono ir pačių siaubingiausių bei žalingiausių aistrų, jie vis dar laikė save Dievo išrinktaisiais. Tarnavimas šventykloje tęsėsi, ant suterštų aukurų buvo aukojamos aukos, kas dieną buvo prašoma Dieviškosios palaimos žmonėms, kurie buvo kalti pralieję brangų Dievo Sūnaus kraują, siekė nužudyti Jo tarnus bei apaštalus. Tuomet, kai bus priimtas neatšaukiamas dangaus šventyklos nuosprendis, o pasaulio likimas nulemtas amžiams, žemės gyventojai to nežinos. Žmonės, nuo kurių visai buvo pasitraukusi Dievo Dvasia, toliau laikysis religijos formų. Šėtoniškas uolumas, kurį blogio kunigaikštis įkvėps jiems, kad įvykdytų piktus kėslus, išoriškai bus panašus į uolumą Dievui.

Kai sabatos problema krikščioniškam pasauliui taps ypatingų nesutarimų objektu, religinė ir civilinė valdžia susijungs, kad priverstų žmones švęsti sekmadienį, nuolatinis mažumos atsisakymas paklusti populiariam reikalavimui padarys juos visuotinės neapykantos taikiniu. Bus reikalaujama nekęsti tų, kurie atkakliai priešinasi bažnyčios institucijai ir valstybės įstatymui; bus siūloma, jog geriau tegu kenčia jie, bet nestumia visos tautos į betvarkę ir neteisėtumą. Prieš aštuoniolika šimtmečių tą patį argumentą tautos seniūnai pateikė Kristui. „ jums geriau, - tarė Kajafas, - kad vienas žmogus mirtų už tautą, o ne visa tauta žūtų“ (Jono 11, 50). Pasirodys, kad šis argumentas nulems viską, pagaliau bus įteisintas įsakymas nukreiptas prieš tuos, kurie pagal ketvirtąjį įsakymą švenčia sabatą. Jis skelbs, kad jie nusipelno griežčiausių bausmių, ir suteiks žmonėms laisvę po kurio laiko pasmerkti juos mirti. Senojo Pasaulio katalikybė ir Naujojo atskalūniškas protestantizmas naudos tuos pačius būdus, kad sunaikintų tuos, kurie gerbia Dievo priesakus.

Dievo tauta bus įstumta į vargą ir sielvartą. Pranašas apibūdino šią būseną kaip nelaimės metą Jokūbui. Taip kalba VIEŠPATS: Siaubo šauksmą girdėjome, baimė viešpatauja, ramybės nėra. Kodėl jų visų veidai išbalę? Nelaimė! Toji diena tokia didinga, kad jokia kita jai neprilygs! Ji - nelaimės metas Jokūbui, tačiau nuo jos bus jis išgelbėtas‘ (Jeremijo 30, 5 - 7).

Nelaimės naktis Jokūbui, kai jis meldė išsigelbėjimo nuo Ezavo rankos (Pradžios 32, 24-30), atspindi Dievo tautos išgyvenimus nelaimės metu. Apgaule norėdamas gauti Ezavui skirtą tėvo palaiminimą, Jokūbas buvo priverstas bėgti, kad apsaugotų gyvybę, nes iškilo pavojus dėl negailestingų brolio grasinimų. Daugelį metų išbuvęs tremtyje, Dievui įsakius, jis ketino grįžti į gimtąjį kraštą kartu su žmonomis ir vaikais, kaimenėmis ir bandomis. Kai pasiekė šalies sienas, jį apėmė siaubas nuo žinių, kad artinasi karių būrys, vadovaujamas Ezavo, neabejotinai siekiančio keršto. Atrodė, kad beginkliai ir neapsaugoti Jokūbo bendrakeleiviai buvo pasmerkti tapti smurto ir žudynių aukomis. Susirūpinęs ir išsigandęs jis labai priekaištavo sau, nes tai jo nuodėmė įstūmė į tokį pavojų. Vienintelė jo viltis buvo Dievo malonė; vienintelė jo apsauga turėjo būti malda. Jis padarė viską, kas nuo jo priklausė, kad išpirktų broliui padarytą neteisybę ir išvengtų gresiančio pavojaus. Taip ir Kristaus sekėjai, artėjant nelaimės metui, turėtų iš visų jėgų stengtis, kad pasirodytų žmonėms teisingoje šviesoje, išsklaidytų išankstinį nusiteikimą ir pašalintų pavojų, gresiantį sąžinės laisvei.

Išsiuntęs savo šeimą, kad artimieji nebūtų jo sielvarto liudytojai, Jokūbas lieka vienas melsti Dievą. Jis išpažįsta savo nuodėmę, su dėkingumu pripažįsta Dievo malonę ir labai nusižeminęs meldžia vykdyti Sandorą, sudarytą su jo protėviais, bei vykdyti pažadus, duotus jam nakties regėjime Bet Elyje ir tremties žemėje. Atėjo lemiama jo gyvenimo akimirka - ateitis atsidūrė pavojuje. Tamsumoje ir vienumoje jis meldžiasi ir žeminasi prieš Dievą. Staiga ant jo peties uždedama ranka. Jis mano, kad priešas siekia jo gyvybės, ir beviltiškai grumiasi su užpuoliku. Auštant, nepažįstamasis parodo antžmogišką galią: jam palietus, stipruolis Jokūbas atrodo paralyžiuotas ir bejėgis, raudantis prašytojas puola savo paslaptingam priešininkui ant kaklo. Dabar Jokūbas pažino, kad jis susidūrė su Sandoros Angelu. Nors sužalotas ir kęsdamas neapsakomą skausmą jis neatsisako savo ketinimų. Ilgai dėl savo nuodėmės jis jautėsi kebliai ir nemaloniai, kentė sąžinės graužatį. Dabar jis turi įsitikinti, kad jam atleista. Atrodo, kad Dieviškasis svečias pasiruošęs pasitraukti, bet Jokūbas įsikabina į jį, melsdamas palaiminimo. Angelas reikalauja: „Paleisk mane, nes jau aušta“. Patriarchas sušunka: „Paleisiu Tave tik tada, kai mane palaiminsi!“ Koks pasitikėjimas, tvirtumas ir atkaklumas čia parodytas! Jei tai būtų pagyrūniškas, įžūlus reikalavimas, Jokūbas būtų tučtuojau sunaikintas. Bet jo prašymas - tai žmogaus, pripažįstančio savo silpnumą ir beviltiškumą, tačiau pasitikinčio Sandoros besilaikančio Dievo malone, prašymas.

Jis grūmėsi su angelu ir nugalėjo (Ozėjo 12, 5). Nusižeminęs, atgailaudamas ir atsisakęs savojo „aš“, nuodėmingas, klystantis mirtingasis nugalėjo dangiškąją Didenybę. Jis virpėdamas griebėsi Dievo pažadų, begalinės Meilės širdis negalėjo atmesti nusidėjėlio prašymo. Kaip pergalės ir padrąsinimo įrodymas kitiems, jo vardas, primenantis nuodėmę, buvo pakeistas į tokį, kuris paminėtų jo pergalę. Faktas, kad Jokūbas nugalėjo Dievą, įtikino, kad jis nugalės žmones. Daugiau jis nebijojo susidurti su brolio pykčiu, nes Viešpats buvo jo apsauga.

Šėtonas apkaltino Jokūbą Dievo angelams, reikalaudamas teisės sunaikinti jį už nuodėmę. Jis paskatino Ezavą išžygiuoti prieš jį; ilgą grumtynių su pačiu savimi naktį šėtonas stengėsi padidinti Jokūbo kaltės jausmą, kad atimtų drąsą ir palaužtų pasitikėjimą Dievu. Jokūbas jau buvo įstumtas į neviltį, bet suvokė, kad be Dangaus pagalbos turės žūti. Jis nuoširdžiai atgailavo už savo nuodėmę ir rėmėsi Dievo malone. Nebūtų įmanoma priversti jį išsižadėti savojo tikslo. Jis tvirtai laikė Angelą ir maldavo nuoširdžiai ir karčiai verkdamas tol, kol nugalėjo.

Panašiai, kaip šėtonas paskatino Ezavą žygiuoti prieš Jokūbą, taip jis kurstys nedorėlius naikinti Dievo tautą nelaimės metu. Kaip jis apkaltino Jokūbą, taip kels kaltinimus Dievo tautai. Pasaulį jis laiko savo pavaldiniu, bet maža saujelė žmonių, besilaikančių Dievo įsakymų, nepasiduoda jo aukščiausiajai valdžiai. Jeigu jis galėtų nušluoti juos nuo žemės paviršiaus - jo triumfui nieko netrūktų. Jis mato, kad šventieji angelai juos saugo, todėl padaro išvadą, kad jų nuodėmės atleistos. Bet jis nežino, kad jų bylos yra išspręstos šventykloje aukštybėse. Jis tiksliai žino nuodėmes, kurias sugundė padaryti, ir pateikia jas Dievui, daugiau padidindamas. Šėtonas nori parodyti, kad šie žmonės, kaip ir jis, nenusipelno Dievo malonės. Jis skelbia, kad pagal teisingumą Viešpats negali atleisti jų nuodėmių ir negali sunaikinti jo paties ir jo angelų. Jis kėsinasi į juos kaip į savo auką ir reikalauja, kad jie būtų atiduoti jam sunaikinti.

Kadangi šėtonas kaltina Dievo tautą dėl jos nuodėmių, Viešpats leidžia jam išbandyti ją iki galo. Dievo tautos pasitikėjimas Dievu, jos tikėjimas ir tvirtumas bus griežtai patikrinti. Peržvelgus praeitį, Dievo žmonių viltys gęsta, nes visame gyvenime jie gali matyti maža gero. Jie visiškai suvokia savo silpnumą ir nevertumą. Šėtonas stengiasi gąsdinti juos mintimis, kad jų bylos yra beviltiškos, kad jų susiteršimo dėmė niekada nebus nuplauta. Jis tikisi sugriauti jų tikėjimą, kad jie pasiduotų gundymams ir nusisuktų nuo Dievo.

Nors Dievo žmonės bus apsupti priešų, besistengiančių juos pražudyti, jie baiminsis ne persekiojimų. Jie bijos, kad neatgailavo už kiekvieną nuodėmę ir dėl jų kaltės nebus įgyvendintas Išgelbėtojo pažadas: „ Aš tave apsaugosiu nuo išbandymo valandos, kuri ištiks visą pasaulį “ (Apreiškimo 3, 10). Jei jie galėtų įsitikinti, kad jiems atleista, nevengtų kankinimų ar mirties. Jei pasirodytų, kad jie neverti ir gali žūti dėl savo charakterio ydų, šventajam Dievo vardui būtų užtraukta gėda.

Jie visur girdi apie išdavikiškus sąmokslus ir mato aktyvų pasipriešinimą. Jie trokšta ir tikisi, kad šis didysis atpuolimas baigsis ir nuodėmingų žmonių nedorumui ateis galas. Kai jie meldžia Dievą numalšinti pasipriešinimą, jie labai priekaištauja sau, kad patys nebeturi jėgų daugiau priešintis blogio srautui ir negali pasukti jo atgal. Jie suvokia, kad jei visus savo sugebėjimus visada būtų naudoję tarnauti Kristui, žengtų pirmyn nuo tvirtumo link neįveikiamumo, šėtono pajėgos turėtų mažiau galios juos nugalėti.

Jie nusižemina Dievo akivaizdoje, nurodydami, kad atgailavo už daugybę nuodėmių, remdamiesi Išgelbėtojo pažadu: „O jei užuovėjos jis pas Mane ieškos? Tesudaro taiką su Manimi! Taip! Tedaro taiką su Manimi!“ (Izaijo 27, 5) Jų tikėjimas nepalūžtą, jei į maldas neatsakoma tuojau pat. Nors ir kęsdami didžiausią nerimą, siaubą ir sielvartą, jie nenustoja melstis. Jie griebiasi Dievo stiprybės, kaip Jokūbas griebėsi Angelo. Jų sielos šneka: „Paleisiu Tave tik tada, kai mane palaiminsi!“

Jeigu Jokūbas nebūtų atgailavęs už nuodėmę, kad apgavystės keliu gavo pirmagimystės teisę, Dievas nebūtų išgirdęs jo maldos ir gailestingai apsaugojęs jo gyvybės. Taip ir nelaimės metu: jei prieš Dievo žmones iškils jų neišpažintos nuodėmės, juos kankins baimė ir sielvartas, ir jie bus nugalėti. Neviltis pakirs jų tikėjimą, jie nebepasitikės Dievu tiek, kad galėtų prašyti juos išgelbėti. Gerai suvokdami savo nevertumą, jie neturės nuslėptų suklydimų, kuriuos reikėtų išpažinti. Jų nuodėmės buvo išnagrinėtos teisme anksčiau, jos buvo išdildytos, todėl jie negali jų prisiminti.

Daugelį šėtonas skatina tikėti, kad Dievas nepastebės jų neištikimybės antraeiliuose gyvenimo reikaluose. Tačiau Savo elgesiu su Jokūbu Viešpats parodo, kad nepritars blogiui ir nepakęs jo. Visus, kurie savo nuodėmes stengiasi pateisinti ar nuslėpti ir leidžia, kad dangaus knygose liktų įrašyta, kad jos nėra išpažintos ir atleistos, šėtonas nugalės. Juo labiau jie yra vertinami, juo garbingesnę padėtį užima, juo baisesnis jų kelias Dievo akyse ir juo tikresnė jų didžiojo priešo pergalė. Tie, kurie delsia ruoštis Viešpaties dienai, negalės padaryti to nelaimės metu ar kada nors vėliau. Tokių žmonių padėtis yra beviltiška.

Tie tariamieji krikščionys, kurie paskutinį baisų susidūrimą pasitinka nepasiruošę, apimti nevilties, savo nuodėmes išpažins žodžiais, deginančiais tarsi skausmas, o nedorėliai džiūgaus dėl jų kančios. Šių išpažinčių pobūdis bus toks pat kaip Ezavo ar Judo. Tie, kurie taip atgailauja, sielojasi dėl nusižengimo rezultato, bet ne dėl pačios kaltės. Jie nejaučia tikrosios atgailos ir pasibjaurėjimo blogiu. Jie pripažįsta savo nuodėmę, bijodami bausmės, bet kaip ir senovės faraonas vėl niekintų Dangų, jei tik bausmės būtų panaikintos.

Jokūbo istorija mus įtikina, kad Dievas neapleis tų, kurie buvo apgauti ir gundomi bei įvilioti į nuodėmę, bet grįžo pas Jį, nuoširdžiai atgailaudami. Šėtonas siekia sunaikinti šią žmonių grupę, o Dievas siųs Savo angelus guosti ir saugoti juos pavojaus metu. Šėtono atakos yra žiaurios ir ryžtingos, jo apgavystės pasibaisėtinos. Bet Viešpats stebi Savo žmones, Jis įsiklauso į jų šauksmus. Jų sielvartas yra didžiulis. Atrodo, kad krosnies liepsnos pasiruošusios juos praryti, bet Taurintojas pakels juos kaip auksą, išgrynintą ugnyje. Dievo meilė Savo vaikams žiauriausių išbandymų metu yra tokia pat stipri ir švelni kaip ir pačiomis geriausiomis jų dienomis. Bet jie turi būti išbandyti ugnies krosnyje, kad visa, ką jie turi žemiško, būtų sunaikinta ir jie galėtų tobulai atspindėti Kristaus atvaizdą.

Nelaimių ir vargų metas, laukiantis mūsų ateityje, pareikalaus tikėjimo, kuris ištvertų išsekimą, delsimą ir badą, - tikėjimo, kuris nesumažėtų žiauriausių išbandymų metu. Malonės metas yra suteikiamas visiems, kad pasiruoštų šiam laikui. Jokūbas nugalėjo todėl, kad buvo ištvermingas ir ryžtingas. Jo pergalė įrodo jėgą, kurią suteikia atkakli malda. Visiems, kurie pasitikės Dievo pažadais, kaip jis ir bus tokie pat atkaklūs ir nuoširdūs, pasiseks, kaip pasisekė jam. Tie, kurie nenori atsisakyti savojo „aš“, sielotis Dievo akivaizdoje, ilgai ir nuoširdžiai melsti Jo palaimos - negaus jos. Grumtynės su Dievu - nedaugelis žino, kas tai yra! Kiek maža tų, kurie karštai trokšta ir iš paskutiniųjų jėgų visa širdimi siekia Dievo! Kai maldautoją užlieja nevilties banga, kurios jokia kalba neįmanoma išreikšti, kiek nedaug tų, kurie tvirtai tikėdami laikosi įsikabinę Dievo pažadų!

Tiems, kurių tikėjimas dabar yra menkas, gresia didžiausias pavojus patekti į šėtono suvedžiojimų, apribojančių sąžinės laisvę, valdžią. Jeigu jie ir ištvertų išbandymą, nelaimės metu būtų įstumti į giliausią neviltį ir skausmą, nes pasitikėjimas Dievu jiems niekada netapo įpročiu. Apleistas tikėjimo pamokas jie bus priversti išmokti spaudžiami siaubingos nevilties.

Mes turime susipažinti su Dievu dabar, išmėgindami Jo pažadus. Angelai užrašo kiekvieną rimtą ir nuoširdžią maldą. Mes turėtume pasmerkti pataikavimą sau, bet neatsisakyti bendravimo su Dievu. Giliausias skurdas ir didžiausias pasiaukojimas Jam pritariant yra geriau už turtus, garbę, patogumus ir draugystę be Jo pritarimo. Mes turime rasti laiko maldai. Jei leisime, kad pasaulietiški rūpesčiai užvaldytų mūsų mintis, Viešpats gali mums duoti laiko, atimdamas stabus - auksą, namus ar derlingas žemes.

Jaunimas nebus įviliotas į nuodėmę, jei atsisakys pasukti keliais, kuriais eidamas negalėtų prašyti Dievo palaiminimo. Jei pasiuntiniai, turintys paskelbti pasauliui paskutinį rimtą perspėjimą, melstų Dievo palaimos ne šaltai, abejingai ir tingiai, bet kaip Jokūbas - karštai ir pasitikėdami, jie pasiektų, kad daugeliu atvejų galėtų pasakyti: „Juk aš žiūrėjau Dievui tiesiai į akis, tačiau mano gyvybė buvo apsaugota“ (Pradžios 32, 31). Dangus juos laikytų kunigaikščiais, turinčiais galią kovoti su Dievu ir su žmonėmis.

Greitai užeis metas tokių vargų, kokių dar niekada nėra buvę. Mums bus būtinas patyrimas, kurio dabar neturime. Daugelis yra per daug tingūs, kad jį įsigytų. Dažnai būna, kad nelaimė iš tikrųjų yra mažesnė, negu tikimasi. Bet to negalima pasakyti apie mus laukiančią krizę. Pati lakiausia vaizduotė negali įsivaizduoti viso kančių dydžio. Tuo išbandymų metu kiekviena siela prieš Dievą turės ginti save. „ net jei Nojus, Danielius ir Jobas būtų jame [nusidėjėlių krašte], - kaip Aš gyvas, tai Viešpaties DIEVO žodis, - jie neišgelbėtų nei sūnų, nei dukterų. Tik patys teišsigelbėtų savo teisumu“ (Ezechielio 14, 20).

Dabar, kai mūsų Vyriausiasis Kunigas tarpininkauja, kad mums būtų atleista, mes turime stengtis tapti tobuli Kristuje. Mūsų Išgelbėtojas nė akimirkai nepasidavė gundymams. Šėtonas žmonių širdyse randa kokį nors bruožą, kuriuo jis gali pasiremti; jei yra puoselėjamas koks nors nuodėmingas troškimas, jo gundymai įgauna jėgos. Bet Kristus apie Save paskelbė: „ ateina šio pasaulio kunigaikštis. Nors jis neturi Man galios “ (Jono 14, 30). Šėtonas Dievo Sūnuje negalėjo rasti nieko, kas padėtų jam nugalėti Kristų. Jis laikėsi Savo Tėvo įsakymų ir neturėjo nuodėmės, kurią šėtonas galėtų panaudoti savo naudai. Tai - būsena, kurioje turi būti visi, kurie išsilaikys nelaimės metu.

Jau šiame gyvenime tikėjimu atperkančiu Kristaus krauju mes turime atskirti nuodėmę nuo savęs. Mūsų brangus Išgelbėtojas kviečia prisijungti prie Jo, savo silpnumą sujungti su Jo stiprybe, savo nemokšiškumą su jo išmintimi, savo menkavertiškumą su Jo nuopelnais. Dievo Apvaizda - tai mokykla, kurioje mes turime išmokti Jėzaus nuolankumo ir kuklumo. Viešpats visada mums nutiesia ne tokį kelią, kurį mes pasirinktume, kuris mums atrodo lengvesnis ir malonesnis, bet tokį, kuris parodytų tikruosius gyvenimo tikslus. Mes esame įpareigoti susijungti su jėgomis, kurias naudoja Dangus derindamas mūsų charakterį pagal Dievo paveikslą. Niekas negali delsti ar apleisti šį darbą, nesukeldamas savo sielai baisaus pavojaus.

Regėjime apaštalas Jonas girdėjo skardų balsą, šaukiantį iš dangaus: „Bet vargas žemei ir jūrai, nes pas jus nukrito velnias, kupinas baisaus įniršio, žinodamas mažai beturįs laiko“ (Apreiškimo 12, 12). Baisūs yra vaizdai, kuriuos sukelia šis dangiškojo balso šauksmas. Šėtono įniršis auga, nes jam skirtas laikas mažėja. Jo apgaudinėjimo ir naikinimo darbas pasieks kulminaciją nelaimės metu. Kad atsiskleistų stebukladarių demonų jėga, greitai danguje pasirodys siaubingi antgamtinio pobūdžio vaizdai. Demonų dvasios nusileis ant žemės karalių ir viso pasaulio, kad tvirtai supančiotų juos apgavystėmis ir skatintų susijungti su šėtonu jo galutiniame mūšyje su dangiškąja valdžia. Šios jėgos vienodai apgaus ir valdovus, ir pavaldinius. Atsiras žmonių, kurie skelbsis pačiu Kristumi ir reikš teisę į titulą ir pagarbą, kuri priklauso pasaulio Atpirkėjui. Jie darys nuostabius išgydymo stebuklus ir apsimes gavę dangiškuosius apreiškimus, kurie iš tikrųjų prieštaraus Šventojo Rašto liudijimui.

Baigiamasis didžiosios apgavystės dramos veiksmas bus tuomet, kai pats šėtonas vaidins Kristų. Bažnyčia ilgai tvirtino, kad į Išgelbėtojo atėjimą žiūri kaip į vilčių išsipildymą. Dabar didysis apgavikas sudarys vaizdą, kad Kristus atėjo. Skirtingose žemės dalyse šėtonas pasirodys žmonėms didinga akinančiai spindinčia būtybe, pagal apaštalo Jono aprašymą panašia į Dievo Sūnų (Apreiškimo 1, 13 - 15) Jį supančiai šlovei neprilygsta niekas, ką mirtingieji yra matę iki šiol savo akimis. Orą pripildys pergalingi šauksmai: „Kristus atėjo! Kristus atėjo!“ Žmonės klumpa dievinti jį; tuo tarpu jis iškelia savo rankas ir taria jiems palaiminimo žodžius, kaip Kristus laimino apaštalus, gyvendamas žemėje. Jo balsas - malonus ir švelnus, netgi melodingas. Ramia, užjaučiančia intonacija jis pateikia keletą pačių gailestingiausių dangiškųjų tiesų, kurias pasakė Kristus; jis išgydo žmonių ligas ir, prisiėmęs Kristaus charakterį, patvirtina pakeitęs sabatą į sekmadienį ir visiems įsako švęsti dieną, kurią palaimino. Jis skelbia, kad tie, kurie užsispyrę švenčia septintąją dieną - keikia jo vardą, atsisakydami klausyti angelų, pasiųstų nešti jiems šviesą ir tiesą. Tai įžūli, beveik neįveikiama apgavystė. Panašiai kaip samariečiai, apgauti Simono žynio, minios - nuo mažo iki didelio - atkreips dėmesį į šiuos kerus, sakydamos: „Jis yra Dievo galybė “ (Apaštalų darbų 8, 10).

Bet Dievo tauta nebus suklaidinta. Šie netikrojo Kristaus mokymai neatitiks Šventojo Rašto. Jo palaiminimas ištartas garbinantiems žvėrį ir jo atvaizdą, - tiems, kuriuos, kaip skelbia Biblija, pasieks neatmieštas Dievo įniršis.

Be to, šėtonui neleidžiama mėgdžioti Kristaus atėjimo būdo. Išgelbėtojas perspėjo Savo tautą dėl šios apgavystės ir aiškiai išpranašavo, kaip Jis ateis antrąjį kartą: „Atsiras netikrų mesijų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, mėgindami suklaidinti, jei tai įmanoma, net išrinktuosius. Tad jeigu jums sakytų: ‚Štai Jis tyruose!‘ - neikite: ‚Štai Jis namų gilumoje!‘ - netikėkite. Kaip žaibas tvyksteli iš rytų ir nušvinta iki vakarų, toks bus ir Žmogaus Sūnaus atėjimas“ (Mato 24, 24 - 27.31; žr. ir 25, 31; Apreiškimo 1, 7; 1 Tesalonikiečiams 4, 16. 17). Neįmanoma imituoti šio atėjimo. Jis bus žinomas visur - visas pasaulis matys jį.

Tik tie, kurie stropiai tyrinėjo Šventąjį Raštą ir pamilo tiesą, bus apsaugoti nuo galingo suvedžiojimo, kurio belaisviu taps visas pasaulis. Biblijos liudijimai padės susekti užsimaskavusį apgaviką. Visiems ateis išbandymų laikas. Tikrasis krikščionis atsiskleis, kai bus atsijotas gundymais. Ar dabar Dievo tauta stovi ant Dievo Žodžio pagrindo taip tvirtai, kad nepasiduos jausmams? Ar tikrai lemiamu metu ji liks ištikima Biblijai ir tik Biblijai? Jei įmanoma, šėtonas stengsis sukliudyti Dievo žmonėms ruoštis išlikti tą dieną tvirtiems. Jis sutvarkys reikalus taip, kad užtvertų jiems kelią, įpainiotų į žemiškų turtų pinkles ir priverstų nešti sunkią, sekinančią naštą, kad šio gyvenimo rūpesčiai per daug apkrautų jų širdis ir išbandymų diena galėtų užklupti juos netikėtai kaip vagis.

Kadangi įvairūs krikščioniškojo pasaulio valdovai išleis įsaką prieš žmones, besilaikančius Dievo įsakymų, valstybės įstatymai nebegins jų ir atiduos juos tiems, kurie trokšta jų pražūties, Dievo žmonės bėgs iš miestų ir kaimų, jungsis į bendruomenes, gyvenančias labiausiai apleistose ir nuošaliose vietose. Daugelis ras prieglobstį kalnų tvirtovėse. Kaip Pjemonto slėnių krikščionys, aukštąsias žemės vietas jie pavers savo šventyklomis ir dėkos Dievui iš neprieinamų uolų tvirtovės (Izaijo 33, 16). Bet daugelis iš visų tautų ir visų sluoksnių, aukštų ir žemų, turtingų ir skurdžių, juodų ir baltų bus atiduoti į pačią neteisingiausią ir žiauriausią vergiją. Dievo numylėtiniai gyvens varginančias dienas: jie bus sukaustyti grandinėmis, uždaryti kalėjimuose, nuteisti mirti, kai kurie neabejotinai palikti mirti iš bado tamsiuose ir bjauriuose požemiuose. Joks žmogus neišgirs dejonių, joks žmogus nebus pasiruošęs ištiesti jiems pagalbos ranką.

Ar Viešpats užmirš Savo tautą šią išbandymų valandą? Ar Jis užmiršo ištikimąjį Nojų, kai buvo baudžiamas prieštvaninis pasaulis? Ar Jis užmiršo Lotą, kai ugnis nusileido iš dangaus, kad prarytų lygumos miestus? Ar Jis užmiršo Juozapą, apsuptą Egipto stabmeldžių? Ar Jis užmiršo Eliją, kai Jezabelės priesaika grasino jam pranašų likimu? Ar Jis užmiršo pranašą Jeremiją, įmestą į tamsią ir niūrią kalėjimo duobę? Ar Jis užmiršo tris didvyrius krosnies liepsnose? Ar Danielių liūtų duobėje?

Bet Sionas sako: ‚Paliko mane VIEŠPATS, užmiršo mane Dievas‘. Ar gali moteris užmiršti savo mažylį, būti nešvelni savo įsčių sūnui? Net jeigu ji ir užmirštų, Aš tavęs niekada neužmiršiu. Žiūrėk! Įrėžiau tavo vardą Savo rankos delne (Izaijo 49, 14 - 16). Galybių Viešpats pasakė: „Kas tik užgauna jus, tas užgauna Mano akies vyzdį“ (Zacharijo 2, 12).

Nors priešai gali įkišti juos į kalėjimą, tačiau požemių sienos negali nutraukti jų sielų ryšio su Kristumi. Tas, Kuris mato kiekvieną jų silpnybę, Kuris žino kiekvieną išbandymą, yra aukščiau visų žemiškųjų jėgų, todėl angelai lankys juos vienutėse, nešdami dangiškąją šviesą ir ramybę. Kalėjimas bus tarsi rūmai, nes ten gyvens žmonės, turtingi tikėjimu. Niūrias sienas apšvies dangiškoji šviesa, panašiai kaip tada, kai apaštalas Paulius ir Silas Filipų požeminiame kalėjime vidurnaktį meldėsi ir giedojo šlovinimo giesmes.

Dievo bausmės kris ant tų, kurie stengiasi engti ir naikinti Dievo tautą. Ilgas Jo pakantumas nusidėjėliams skatins žmones nusidėti, bet uždelsta bausmė nebus nei mažiau sunki, nei mažiau baisi. VIEŠPATS pakils, kaip pakilo ant Perazimo kalno, ir rūstaus, kaip rūstavo Gibeono slėnyje, kad įvykdytų tai, ką turi įvykdyti, - Savo nepaprastą užmojį, kad užbaigtų darbą, neįprastą darbą! (Izaijo 28, 21) Mūsų gailestingajam Dievui bausti yra neįprasta. „Kaip Aš gyvas, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - nenoriu, kad nedorėlis mirtų “ (Ezechielio 33, 11). Viešpats yra gailestingas ir maloningas Dievas, lėtas pykti, gausus gerumo ir ištikimybės, atleidžiantis kaltę, nusižengimą ir nuodėmę. Kantrus yra VIEŠPATS, bet didis galybe; VIEŠPATS niekada nepalieka nenubausto kaltojo (Išėjimo 34, 6.7; Nahumo 1,3). Teisėtais, bet siaubingais dalykais, Jis apgins sutrypto Įstatymo autoritetą. Viešpats atidėlioja vykdyti teisingumą, todėl galima susidaryti nuomonę, kad bausmė bus griežta. Tauta, kuriai Dievas yra labai kantrus ir kurios Jis nenori sutriuškinti tol, kol, Jo nuomone, ji nebus pripildžiusi blogio saiko, galų gale išgers taurę neatmieštą gailestingumu.

Kristui baigus Savo tarpininkavimą šventykloje, bus išlietas neatmieštas įniršis, kuriuo buvo grasinama garbinantiems žvėrį ir jo atvaizdą, priimantiems jo ženklą (Apreiškimo 14, 9.10). Nelaimės, siųstos Egiptui, kai Dievas buvo pasiruošęs išlaisvinti Izraelį, bus panašios į tas bausmes, kurios kris ant pasaulio prieš pat galutinį Dievo tautos išgelbėjimą, tačiau bus žymiai baisesnės ir griežtesnės. Jonas, apreiškimų regėtojas, apibūdindamas šias siaubingas Dievo rykštes, sako: „Ir apniko piktos ir skaudžios votys žmones, turinčius žvėries ženklą ir garbinančius jo atvaizdą“ (Apreiškimo 16, 2). Jūra tapo lyg numirėlio kraujas, ir visi gyvūnai jūroje išgaišo (16, 3). Ir upės bei vandens šaltiniai pavirto krauju. Baisus kaip ir šios bausmės Dievo teisingumas išlieka visiškai pateisinamas. Dievo angelas skelbia: „Teisus Tu Šventasis, kad taip nusprendei. Jie praliejo šventųjų ir pranašų kraują, todėl duodi jiems gerti kraują! Jie to verti“ (Apreiškimo 16, 5.6) Pasmerkdami Dievo žmones mirti, jie yra kalti dėl jų kraujo, taip pat lyg būtų pralieję jį savo rankomis. Kristus paskelbė, kad Jo laikų žydai yra kalti dėl šventųjų žmonių kraujo, kuris buvo pralietas nuo Abelio dienų: nes jie buvo įkvėpti tos pačios dvasios ir stengėsi dirbti kartu su šiais pranašų žudikais.

Užėjus kitai negandai, saulei bus leista svilinti žmones ugnimi. Žmones degins baisi kaitra (žr. Apreiškimo 16, 8.9). Pranašai žemės būseną šiuo baisiu metu apibūdina šitaip: „ žemė gedi, nes javai sunaikinti, visi laukų medžiai nuvytę. Ir žmonių džiaugsmas dingsta. Sėklos sudžiūva po grumstais, sandėliai ištuštinti . Kaip kenčia gyvuliai! Galvijų bandos klajoja suglumusios, nes nėra ganyklos; net avių kaimenės apstulbintos. nes išdžiūvo upės, ir ugnis surijo tyrlaukių ganyklas. Tą dieną Šventyklos giesmės virs raudomis , daugybe visur išmėtytų lavonų. Ša! Tylos!‘“ (Joelio 1, 10 - 12; 17 - 20; Amoso 8, 3)

Nors šios negandos nebus visuotinės, nes priešingu atveju žemės gyventojai būtų visiškai išnaikinti, bet tai bus pačios baisiausios nelaimės, kurias kada nors žinojo mirtingieji. Visos bausmės, siųstos žmonėms iki malonės laiko pabaigos, buvo šiek tiek atmieštos gailestingumu. Permaldaujantis Kristaus kraujas apsaugojo nusidėjėlį nuo visos bausmės už jo kaltę. Paskutiniosios bausmės įniršis nebus atmieštas gailestingumu. Tą dieną minios trokš, kad Dievo malonė, kurią jie taip ilgai niekino, apsaugotų juos. „Tikrai ateina dienos, - tai Viešpaties DIEVO žodis, - kai siųsiu badą į kraštą. Ne duonos badą ar vandens troškimą, bet Dievo žodžių badą. Tuomet žmonės keliaus nuo jūros ligi jūros, nuo šiaurės ligi rytų, skubės šen ir ten, ieškodami VIEŠPATIES žodžio, bet jo neras“ (Amoso 8, 11.12).

Dievo tauta taip pat neišvengs kančių. Tačiau persekiojami ir vargstantys, skurstantys ir alkstantys jie nebus palikti žūti. Dievas, Kuris rūpinosi pranašu Elijumi, nepraeis nė pro vieną Savo vaiką, pasišvenčiantį Jam. Tas, Kuris suskaičiuoja plaukus ant jų galvų, rūpinsis jais, nepriteklių metu jie bus aprūpinti. Tuo tarpu, kai bedieviai miršta iš bado ir maro, angelai apsaugos teisiuosius ir patenkins jų reikmes. Tam, kuris gyvena pagal teisumą, pažadėta, kad jam bus tiekiama duona, jam netruks vandens. Užguitieji ir vargšai ieško vandens, o jo nėra, ir liežuvis jiems džiūsta nuo troškulio. Aš, VIESPATS, juos išgirsiu, Aš, Izraelio Dievas, jų neapleisiu (Izaijo 33, 15.16; 41, 17).

Nors figmedis nežydėtų ir nebūtų vaisių ant vynmedžių, nors alyvmedis neneštų derliaus ir laukai neduotų maisto, nors avių kaimenė dingtų iš avidės, o galvijų banda - iš tvarto, vis dėlto tie, kurie Jo bijosi, džiaugsis Viešpatyjeir džiūgaus Dieve, Kuris juos išgano (Habakuko 3, 17.18).

VIEŠPATS tave saugo, tavo dešinėje VIEŠPATS-tavo užuovėja. Dieną saulė neužgaus tavęs, nė mėnulis naktį. VIEŠPATS saugos tave nuo viso, kas pikta, Jis saugos tavo gyvastį. Juk tai Jis išgelbės tave nuo medžiotojo kilpos ir nuo mirtį nešančio maro. Savo sparnų plunksnomis Jis uždengs tave, - po Jo sparnais rasi prieglaudą. Jo ištikimybė - dengiantis skydas. Nereikės tau bijoti nakties siaubo, nei strėlės, iššautos dieną, nei maro, sėlinančio tamsoje, nei rykštės, niokojančios vidudienį. Nors tūkstantis kristų tavo kairėje ir dešimt tūkstančių - dešinėje, tavęs niekas nepasieks. Tu žiūrėsi ir matysi, kaip baudžiami nedorėliai. Tu pasirinkai VIEŠPATĮ savo prieglauda, Aukščiausiąjį savo užuovėja, todėl neištiks tavęs žala, nepalies tavo palapinės nelaimė (Psalmių 121, 5-7; 91, 3-10).

Žmonėms atrodys, kad Dievo tauta savo liudijimą turi patvirtinti krauju, kaip kadaise darė kankiniai. Dievo žmonės patys pradeda bijoti, kad Viešpats paliko juos kristi nuo priešų rankos. Tai - baisių kančių metas. Dieną naktį jie šaukiasi Dievo, kad juos išgelbėtų. Bedieviai džiūgauja ir tyčiojasi: „Kur dabar jūsų tikėjimas? Kodėl Dievas neišvaduoja jūsų iš mūsų rankų, jei iš tikrųjų jūs - Jo tauta?“ Bet laukiantieji atsimena Jėzų, mirštantį ant Golgotos kryžiaus, ir vyriausius kunigus bei vadovus, šūkaujančius patyčias: „Kitus gelbėdavo, o Pats negali išsigelbėti. Jeigu Jis Izraelio karalius, tenužengia dabar nuo kryžiaus, ir mes Juo tikėsime...“ (Mato 27, 42). Kaip Jokūbas, jie grumiasi su Dievu. Jų veidai išbalę, jie atspindi jų vidinę kovą. Tačiau Dievo vaikai nenutraukia savo nuoširdžių maldavimų.

Jei žmonės turėtų dangiškąjį regėjimą, jie pamatytų galingų angelų būrius, supančius tuos, kurie iš Kristaus Žodžio mokėsi kantrybės. Švelniai, su užuojauta angelai stebi jų kentėjimus ir klausosi jų maldų. Jie laukia savo Vado Žodžio, Kuris apsaugotų juos nuo pavojaus. Bet jie turi palaukti dar truputėlį. Dievo žmonės turi išgerti taurę ir būti pakrikštyti krikštu. Skausmingas delsimas yra geriausias atsakymas į jų prašymus. Visiškai pasitikėdami Viešpačiu ir laukdami Jo pagalbos, jie priverčiami ugdyti tikėjimą, viltį ir kantrumą, savybes, kurios taip mažai buvo ugdomos religiniame gyvenime. Vis dėlto dėl išrinktųjų nelaimės metas bus sutrumpintas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių Savo išrinktųjų, kurie Jo šaukiasi per dienas ir naktis ?! Aš sakau jums: netrukus Jis apgins jų teises (Luko 18, 7.8). Pabaiga ateis žymiai greičiau, negu žmonės tikisi. Kviečiai bus nuimti ir surišti į pėdus, skirtus sukrauti į Dievo klėtį. Piktžolės bus surištos į pėdelius sudeginti.

Dangaus sargybiniai, ištikimai stovintys savo poste, budi toliau. Nors visuotinis įsakas numatė laiką, kada besilaikantiems Dievo Įstatymo turi būti įvykdyta mirties bausmė, bet kai kuriais atvejais jų priešai užbėgs už akių ir norės žudyti anksčiau, nei ateis nurodytas laikas. Tačiau niekas negali praeiti pro galingus sargybinius, supančius kiekvieną ištikimą sielą. Kai kurie užpuolami, jiems bėgant iš miestų ir kaimų. Tačiau kardai, iškelti virš jų, lūžta ir krinta tarsi šiaudai. Kitus gina angelai, savo išvaizda primenantys karius.

Visais amžiais per šventuosius angelus Dievas stiprino ir gelbėjo Savo tautą. Dangiškosios būtybės aktyviai dalyvavo žmonių reikaluose jie pasirodydavo apsirengę spindinčiais kaip žaibas rūbais, jie ateidavo kaip žmonės, vilkintys keliautojo apdarą. Dievo žmonėms angelai pasirodydavo ir žmogaus pavidalu. Lyg nuvargę jie ilsėdavosi vidurdienį po ąžuolais. Jie priimdavo žmonių svetingumą. Jie būdavo vedliai nakties užkluptiems keliautojams. Savo rankomis jie uždegdavo aukuro ugnį. Jie atidarydavo kalėjimo duris ir išlaisvindavo Dievo tarnus. Apsiginklavę dangiškais šarvais jie atėjo nuristi akmenį nuo Išgelbėtojo kapo.

Turėdami žmogaus išvaizdą, angelai dažnai dalyvaudavo teisiųjų susirinkimuose. Taip pat jie lankėsi ir bedievių susibūrimuose, pavyzdžiui, nuėjo į Sodomą, kad surašytų jos gyventojų darbus ir iš to būtų galima spręsti, ar jie peržengė Dievo kantrybės ribas. Viešpačiui malonu parodyti Savo gailestingumą. Dėl keleto, kurie nuoširdžiai jam tarnauja, jis atitolina nelaimes ir pratęsia visų žmonių ramybę. Nusidedantys Dievui mažai tesuvokia, kad už savo gyvybes jie skolingi saujelei ištikimųjų, kuriuos jie išjuokia ir engia.

Nors pasaulio valdovai to nežino, tačiau dažnai jų tarybose angelai būna pranešėjai. Žmogaus akis žvelgdavo į juos, žmogaus ausis klausydavosi jų kreipimųsi; žmogaus lūpos prieštaraudavo jų pasiūlymams ir išjuokdavo jų patarimus; žmonių širdys pasitikdavo juos užgauliojimais ir plūdimais. Pasitarimų salėse ir teismuose šie dangiškieji pranešėjai pasirodydavo esą gerai susipažinę su žmonijos istorija ir įrodydavo, kad engiamųjų reikalus sugeba ginti geriau už pačius gabiausius ir iškalbingiausius gynėjus. Jie sužlugdydavo tikslus ir sustabdydavo blogybes, kurios labai trukdytų Dievo darbui ir atneštų Jo tautai dideles kančias. Pavojaus ir nelaimės metu VIEŠPATIES angelas saugo tuos, kurie Jo pagarbiai bijo, ir juos gelbsti (Psalmių 34, 8).

Dievo tauta nekantriai laukia savo ateinančio Karaliaus ženklų. Sargybinį užkalbinus: „Sarge, kiek ilgai dar truks naktis? Sarge, kiek ilgai dar truks naktis?“, šis ryžtingai atsako: „Ateina rytas, ateina ir naktis“ (Izaijo 21, 11.12). Šviesa jau apšviečia debesis virš viršūnių. Greitai pasirodys Jo šlovė. Patekės Teisumo Saulė. Rytas ir naktis - abu yra arti: nesibaigiančios dienos pradžia teisiesiems ir amžinoji naktis bedieviams.

Kai kovojantys su Dievu siunčia Jam savo prašymus, atrodo, kad uždanga, skirianti juos nuo nematomo pasaulio, yra pakeliama. Amžinajai dienai auštant, dangus žėri ir tarsi angelų giesmės melodija žmogų pasiekia žodžiai: „Tvirtai laikykitės, būkite ištikimi. Pagalba ateina“. Kristus, Visagalis Nugalėtojas, Savo nuvargusiems kareiviams ištiesia nemirtingos šlovės vainikus. Pro pravirus vartus girdisi Jo balsas: „Štai, Aš su jumis. Nebijokite. Aš žinau visus jūsų rūpesčius, Aš ištvėriau jūsų nelaimes. Jūs kariaujate ne prieš nežinomą priešą. Mūšyje Aš kovojau jūsų pusėje ir Mano vardu jūs esate daugiau negu nugalėtojai“.

Brangusis Išgelbėtojas atsiųs pagalbą, kai mums reikės jos. Kelias į dangų yra pašventintas Jo pėdsakais. Kiekvienas dyglys, sužalojantis mūsų pėdas, yra sužeidęs ir Jį. Kiekvieną kryžių, kurį nešti esame pašaukti, prieš mus nešė Jis. Viešpats leidžia įvykti susidūrimams, kad paruoštų sielą ramybei. Nelaimės metas yra baisiai sunkus išmėginimas Dievo tautai. Bet kiekvienam tikrajam tikinčiajam tai laikas pakelti akis, kad tikėdamas galėtų pamatyti jį supančią pažadų vaivorykštę.

VIEŠPATIES išpirktieji sugrįš ir, amžinu džiaugsmu vainikuoti, įžengs į Sioną. Juos lydės džiaugsmas ir linksmybė, o liūdesys ir aimanos pasitrauks. ‚Tai Aš, tai Aš esu tas, Kuris jus guodžia! Ko tu bijai? Žmogaus? Jis marus! Žmogaus sūnaus? Jis ne daugiau kaip žolė! Kodėl užmiršai VIEŠPATĮ, savo Kūrėją Kiaurą dieną tave kankina baimė dėl engėjo įtūžio, norinčio tave sunaikinti. Bet kurgi tas engėjo įtūžis? Pančiais surakintieji greitai bus išvaduoti, nemirs ir neis į kapą, nė duonos nestokos. Aš esu VIEŠPATS, tavo Dievas, Kuris taip įaudrina jūrą, jog bangos ima šėlti‘. Galybių VIEŠPATS yra Jo vardas! ‚Savo žodžius įdėjau tau į lūpas ir Savo rankos šešėliu apdengiau tave‘ (Izaijo 51, 11 - 16).

Bet dabar klausykis, nelaimingoji! Tu apsvaigusi, bet ne nuo vyno! Taip kalba VIEŠPATS, tavo Valdovas ir Dievas, ginantis Savo

tautą: ‚Žiūrėk, Aš imu tau iš rankos svaigiąją taurę. Iš Mano pykčio indo tu daugiau nebegersi. Paduosiu ją į rankas tavo kankintojams, sakiusiems tau: ‚Gulk ant žemės, kad galėtume sutrypti tave!‘ Savo nugarą tu pavertei grindiniu, gatve praeiviams ‚ (Izaijo 51, 21-23).

Dievo akys, matančios per amžius, nukreiptos į lemiamą momentą, kuris ateis Dievo tautai, kai žemiškos jėgos išsirikiuos kovai su ja. Kaip ištremtas belaisvis, Dievo žmonės bijos mirti iš bado ar nuo smurto. Bet Šventasis, perskyręs Raudonąją jūrą prieš Izraelį, parodys Savo galingą jėgą ir išgelbės juos iš nelaisvės. „Jie bus Mano, - sako Galybių VIEŠPATS, - ypatingas Mano paveldas tą dieną, kurią Aš veiksiu. Pasigailėsiu jų, kaip pasigaili tėvai vaikų, kurie jiems tarnauja“ (Malachijo 3, 17). Jei ištikimųjų Kristaus liudytojų kraujas būtų tuo metu pralietas, tai jis nebtų, kaip kankinių kraujas, sėkla, duodančia derlių Dievui. Jų atsidavimas nebūtų liudijimas, įtikinantis kitus, nes užkietėjusi širdis atmesdavo gailestingumo bangas, kol jos visai nebegrįžo. Jei dabar teisieji būtų palikti tapti priešų aukomis - tamsos kunigaikštis triumfuotų. Psalmių giedotojas sako: „Vargo dieną Jis paslėps mane Savo pastogėje, suteiks man globą Savo palapinėje, užkels mane aukštai ant uolos“ (Psalmių 27, 5). Kristus kalbėjo: „Kelkis, Mano tauta, eik į savo kambarius ir užsklęsk paskui save duris. Valandėlę patūnok, kol praeis pyktis. Žiūrėk, VIEŠPATS ateina iš Savo būsto bausti žemės gyventojų už jų kaltes“ (Izaijo 26, 20.21). Tų, kurie kantriai laukė Jo atėjimo ir kurių vardai yra užrašyti gyvenimo knygoje, laukia šlovingas išvadavimas.